E. Macronas tapo faktiniu ES vadovu: kuo tai blogai Britanijai?

Vokietijos kanclerei A. Merkel kilo politinių sunkumų šalies viduje, todėl Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas gali tapti neoficialiu Europos Sąjungos (ES) lyderiu.

Prancūzijos prezidentai atliko tą vaidmenį nuo pat ES įkūrimo 1957 m. iki 1990 m., kai buvo suvienytos Rytų ir Vakarų Vokietijos. Suvienyta Vokietija pagal ekonominę galią gerokai pralenkė Prancūziją, todėl tuometinis Vokietijos kancleris tapo įtakingiausiu politiku ES. Tačiau, jei A. Merkel pozicijos susvyruos, tą vaidmenį perims E. Macronas.

Tad koks žmogus yra E. Macronas? Jis gimė ir užaugo Amjeno mieste, kurio tekstilės pramonės įmonės beveik išnyko ir vietoj jų išdygo keletas automobilių dalių gamyklų. E. Macronas iki 16 metų mokėsi vietos jėzuitų mokykloje. Po to išvyko į Paryžių, kur tęsė mokslus prestižiniame Henriko IV licėjuje.

Tačiau jau iki tol jis buvo pradėjęs draugauti su trijų vaikų mama Brigitte Auziere, kuri mokytojavo Amjene ir buvo Emmanuelio jaunesniojo brolio ir sesers mokytoja. Kaip teigiama vienoje E. Macrono biografijoje, būdamas septyniolikos ir jau mokydamasis Paryžiuje Emmanuelis pasakė Brigitte: „Kad ir kas tau nutiktų, aš tave vesiu.“ Ji vėliau teigė: „Jam išvykus, mes nuolat bendravome... po truputį jis įveikė mano pasipriešinimą.“ Pora susituokė 2007 m.

Baigęs mokyklą E. Macronas įstojo į elitinę Nacionalinę administravimo mokyklą (ENA), kurios absolventai priklauso įtakos tinklui, kuris susiformavo valdžios, finansų ir verslo sektoriuose. Po to E. Macronas įsidarbino Prancūzijos Davido de Rothschildo banke. Tuo pačiu metu jis buvo Francois Hollande`o ekonomikos patarėjas. Kai F. Hollande`as laimėjo prezidento rinkimus 2012 m., E. Macronas tapo F. Hollande`o administracijos vadovo pavaduotoju. 2014 m. rugpjūtį E. Macronas buvo paskirtas F. Hollande`o ekonomikos ministru. Jam tada buvo 36 metai.

2015 m. spalį E. Macronas visiškai slaptai ėmė kurti naują partiją, kuri vėliau buvo pavadinta „En Marche!“ („Pirmyn“). Partija buvo kuriama ketinant pasinaudoti pasaulyje pradėjusiomis plisti antisisteminėmis nuostatomis, kurios nulėmė D. Trumpo pergalę, „Brexit“ ir Prancūzijos socialinio judėjimo „Nuits Debout“ populiarumą.

Partijos įkūrėjai paskelbė savo vertybių chartiją. Darbas turėtų išlaisvinti žmones. Laisvė yra ne mažiau svarbi nei lygybė. Būti progresyviu, o ne konservatyviu, nei dešiniuoju, nei kairiuoju. Gerumas yra viena iš esminių vertybių. E. Macronas šį punktą pakomentavo taip: „Mes visi buvome susipažinę su politikos pasauliu ir atkreipėme dėmesį, kad ten visiškai nekalbama apie gerumą ir geranoriškumą. Tai sukrėtė kiekvieną iš mūsų.“

Judėjimas ėmė kurtis savaime. Su užsiregistravusiais nariais susisiekdavo vietos koordinatorius ir pakviesdavo susitikti. Kai kurie iš naujųjų narių po to buvo atrenkami kurti naujus komitetus savo vietovėse, todėl dar mažesnių grupių tinklas palaipsniui išplito po visą šalį. Kiekvienas vietos komitetas buvo skatinamas organizuotis savarankiškai.

Kitame etape judėjimo nariai buvo siunčiami į namus pas žmones visoje šalyje su paprastu klausimynu. Jame buvo klausiama, kas, žmonių nuomone, Prancūzijoje yra gerai, o kas – ne, kas jiems kelia nerimą ir kas jiems teikia vilties. Savanoriai pildė duomenis apie respondentų gyvenamąją vietą, amžių ir profesiją. Jie buvo siunčiami į konkrečiai numatytas gatves, kaimus ar gyvenamuosius rajonus apklausti žmones, atstovaujančius visam Prancūzijos rinkėjų spektrui – nuo kraštutinių dešiniųjų rinkėjų iki komunistų.

Buvo siekiama įtraukti tūkstančius narių, ir tai pavyko. „En Marche!“ įgijo didelį pagreitį, 2017 m. gegužę E. Macronas didele balsų persvara buvo išrinktas prezidentu, o „En Marche!“ kandidatai gavo daugumą Nacionalinėje Asamblėjoje.

Tad ką mes žinome apie E. Macrono požiūrį į ES? Greičiausiai jis nėra sakęs, kad norėtų Jungtinių Europos valstybių, tačiau jo rekomendacijos tokį modelį atitinka.

Jis nori, kad būtų sukurta bendra Europos gynybos politika, kurią įgyvendinant Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Vokietija glaudžiai koordinuotų savo veiksmus. Jis mano, kad turėtų būti sukurtos bendros sienos apsaugos pajėgos, kurios užsiimtų kova su nelegalia imigracija, taip pat kad būtų sukurta sistema, pagal kurią atvykę pabėgėliai būtų paskirstomi tarp valstybių narių.

Jis norėtų, kad būtų toliau derinamas socialinės apsaugos ir verslo reguliavimas. Tačiau, britų požiūriu, labiausiai šokiruoja E. Macrono noras, kad pati euro zona turėtų savo biudžetą ir galimybę skolintis, taip pat kad ji galėtų lėšas iš turtingų ES narių perversti silpnesnėms narėms.

Trumpai tariant, bet koks britų džiaugsmas, kad A. Merkel nusilpo ir kad ją pakeisiantis E. Macronas bus palankesnis Jungtinei Karalystei, yra nepagrįstas. E. Macronas greičiausiai nori, kad su britais būtų pagaliau susitarta dėl išstojimo sąlygų ir kad jie kuo greičiau išstotų iš ES. Britai jam tėra tik įkyrus trukdis. Nebus jokios draugystės ar neformalių susitarimų. Todėl britams jau geriau tikėtis, kad A. Merkel susigrąžins neformalaus lyderio pozicijas ES.