Ch.Wulffas - prezidentas, tapęs virtinės skandalų auka

Seniai kritikuojamas dėl menkų pasiekimų vadovaujant Vokietijai, penktadienį atsistatydinęs šios šalies prezidentas Christianas Wulffas atsidūrė politinės arenos centre dėl virtinės skandalų, nulėmusių jo nuopuolį.

Šį malonaus būdo kandidatą į reprezentacinį valstybės vadovo postą pasiūliusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel tikėjosi, kad Ch.Wulffas gali padėti sustiprinti jos nepopuliarios vyriausybės palaikymą, tuo pačiu nustumiant į užribį potencialų vyriausybės vadovės varžovą.

Tačiau Ch.Wulffo glaudūs ryšiai su verslo ir žiniasklaidos magnatais, pasitarnavę jo naudai dirbant Žemutinės Saksonijos vyriausybėje, taip pat vėlesnis gyvenimas su žavia žmona Bettina Berlyne galiausiai tapo jo nesėkmės priežastimi.

Ne pagal amžių jaunatviškai atrodantis 52 metų Ch.Wulffas 2003-2010 metais vadovavo Žemutinės Saksonijos, kurioje įsikūręs automobilių gamybos koncernas „Volkswagen“, vyriausybei, o vėliau tapo jauniausiu Vokietijos prezidentu.

Aukštas postas Žemutinėje Saksonijoje buvo laikomas patogia starto aikštele, jeigu Ch.Wulffas kada nors mėgintų mesti iššūkį A.Merkel.

Tačiau pasirūpinusi, kad jis būtų išrinktas prezidentu, pirmoji Vokietijos kanclerio postą užėmusi moteris veiksmingai neutralizavo Ch.Wulffą, uždarydama jį į auksinį narvelį, tačiau atkirsdama nuo realių politinės galios svertų.

Kita vertus, Ch.Wulffas išlaikė glaudžius santykius su savo žemės verslo elitu, o turtingi draugai finansuodavo jo atostogas šiltuose kraštuose bei ištiesdavo pagalbos ranką svarbiais momentais. Tačiau 2008 metais vieno jo draugo verslininko žmonos suteikta paskola namui įsigyti su itin mažomis palūkanomis tapo viena iš priežasčių, išvertusių Ch.Wulffą iš prezidento posto.

2006 metais jis paliko savo žmoną Christiane, iškeisdamas ją į 14 metų jaunesnę savo viešųjų ryšių vadovę Bettiną Koerner, ir dėjo dideles pastangas, kad numaldytų savo konservatyvių pažiūrų rinkėjus, apstulbintus šios netikėtos žinios.

Ch.Wulffas susituokė su Bettina 2008 metais ir susilaukė sūnaus, tapusio netikru broliu jo paauglei dukrai iš ankstesnės santuokos, o įtakingas dienraštis „Bild“ padėjo jam atkurti šeimos vyro įvaizdį.

Tačiau artimi Ch.Wulffo ryšiai su šio laikraščio leidykla „Springer“ pašlijo, kai jis, kaip įtariama, dukart grasino žurnalistams dėl jų pranešimų, o šiems įtarimams iškilus į viešumą, politiko karjera patyrė skaudų smūgį.

Vokietijos prezidentas, reziduojantis prabangiuose Belvederio rūmuose Berlyne, šalyje atlieka tam tikro moralinio arbitro vaidmenį, taip pat priima oficialius svečius ir retkarčiais pareiškia savo nuomonę dėl aktualių problemų.

Tuojau po iškilimo į šį postą Ch.Wulffas privertė konservatorius pašiaušti plunksnas, įsiveldamas į įnirtingus nacionalinius debatus dėl musulmonų imigrantų, pareikšdamas, kad islamas yra Vokietijos gyvenimo dalis ir kad šaliai būtų naudinga susitaikyti su šiuo faktu.

Pernai jis žengė neįprastą žingsnį, kritikuodamas Europos centrinį banką (ECB), kurio nepriklausomybė Vokietijoje laikoma šventa ir neliečiama, sakydamas, jog ši institucija „prašosi nemalonumų“, supirkdama kai kurių smarkiai įsiskolinusių valstybių obligacijas, mėginant suvaldyti euro zonos skolų krizę.

Tuo tarpu per popiežiaus Benedikto XVI vizitą jo gimtojoje Vokietijoje pernai rugsėjį katalikas Ch.Wulffas paragino Bažnyčią tapti supratingesne išsiskyrusių žmonių, tokių kaip jis pats, atžvilgiu.

1959 metų birželio 19 dieną šiaurės vakariniame Osnabriuko mieste gimusiam būsimajam jauniausiam Vokietijos prezidentui labai ankstyvame amžiuje teko prisiimti didžiulę atsakomybę.

14-mečiui Ch.Wulffui teko pagrindinė našta, rūpinantis savo išsiskyrusia motina, sirgusia išsėtine skleroze, taip pat jaunesne seserimi.

Būdamas 20 metų, jis tapo aktyviu Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) nariu, o sulaukęs vos 34 metų Ch.Wulffas pirmąkart metė iššūkį Gerhardui Schroederiui, vėliau tapusiam kancleriu, varžantis dėl pirmojo ministro posto Žemutinėje Saksonijoje, pagarsėjusioje tuo, jog joje politika ir verslas dažnai veikia ranka rankon.

Į šį postą jis kandidatavo du kartus, tačiau 2003 metais galiausiai atkovojo jį iš G.Schroederio favorito Sigmaro Gabrielio, dabartinio Socialdemokratų partijos (SPD) lyderio.

A.Merkel pasirinko Ch.Wulffą kandidatu į prezidento postą, kai ankstesnis šalies vadovas Horstas Koehleris netikėtai atsistatydino, kilus triukšmui dėl jo komentarų, kurie, kaip atrodė, teisina Vokietijos karinės jėgos naudojimą, ginant šalies ekonomikos interesus.

Tačiau šie rinkimai buvo labai įtempti: prireikė trijų balsavimų specialiame parlamento komitete, kol Ch.Wulffas užsitikrino reikalingą daugumą.