Britanija ir ES: sunki, bet patogi santuoka

Komplikuoti Jungtinės Karalystės (JK) santykiai su ES remiasi salos istorija ir tvirtu nepriklausomybės pojūčiu.

Kai kurie britai vis dar su pasididžiavimu primena, kad buvo paskutiniai, pas kuriuos buvo sėkmingai įsiveržta – tai įvyko 1066 metais.

Šalies priešinimasis naciams Antrojo pasaulinio karo metu taip pat yra labai svarbus britų tapatybei, ypač – vyresnių rinkėjų grupėje.

„Britanija iš tikrųjų niekada neinternalizavo Europos projekto, dėl savo visai kitokios 20-ojo amžiaus istorijos – ji mažiau bijo pasitraukimo pasekmių“, – AFP sakė Kembridžo universiteto istorijos profesorius Robertas Tombsas.

Politikai Vestminsteryje taip pat dažnai laikydavosi dviveidiškos prieigos prie ES, tuo dar labiau komplikuodami santykius.

„Vienas veidas yra priešiškas, skeptiškas ir daugiausia skirtas vidaus naudojimui, padėjęs kurstyti euroskepticizmą Britanijoje“, – sakė Timas Oliveris iš Londono ekonomikos mokyklos.

„Kitas veidas, daugiausia matomas Briuselyje, yra konstruktyvus, patrauklus, su kuriuo JK įvairiopai formavo ES“, – sakė jis.

Pragmatiškas sprendimas prisijungti

Iš pradžių Britanija laikėsi atokiai nuo pokarinių pastangų suvienyti Europą ir įtakingos figūros manė, kad šalies užsienio politikos tikslų geriausia siekti per jos imperiją.

Tačiau imperijai nykstant, o prekybai suklestint Europoje, Britanija 1961 metais deklaravo norą prisijungti prie Europos ekonominės bendrijos (EEB), kuri buvo įkurta ketveriais metais anksčiau.

Tuometinis Prancūzijos prezidentas Charles'is de Gaulle'is (Šarlis de Golis) dukart vetavo jos pastangas, bet 1973 metais Britanija pagaliau įstojo.

Leiboristų ministras pirmininkas Haroldas Wilsonas (Haroldas Vilsonas) 1975 metais sušaukė referendumą dėl narystės, taip mėgindamas nuraminti euroskeptišką, protekcionistinį savo susiskaldžiusios partijos sparną. H.Wilsonas užsitikrino 67 proc. paramą pasilikimui.

Konservatorių lyderė Margaret Thatcher (Margaret Tečer) buvo narystės EEB šalininkų vadė ir prisijungimą prie bemuitės prekybos bloko laikė pragmatišku sprendimu.

Tačiau 1979 metais tapusi ministre pirmininke ji greit ėmė erzinti savo kolegas Europoje reikalavimu grąžinti permoką iš savo įnašo į EEB, o 1984 metais tokią priemonę galiausiai užsitikrino.