Bosnija mini karo pradžios 20-ąsias metines (papildyta)

Lygiai 11 541 raudona kėdė buvo išrikiuota Sarajevo pagrindinėje gatvėje - kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui, žuvusiam per apsiaustį, kuri tapo ilgiausia naujausių laikų istorijoje.

Sarajevas penktadienį mini Bosnijos karo pradžios 20-ąsias metine. Šia proga rengiamos parodos, koncertai ir pasirodymai, tačiau niekada negali pranokti įspūdžio, kurį daro šimtai raudonų kėdžių, išrikiuotų toje pačioje aikštėje, kur viskas prasidėjo 1992 metų balandžio 6-ąją.

Tarp jų buvo šimtai mažų kėdučių, simbolizuojančių žuvusius vaikus.

„Miestas turi minutėlei stabtelėti ir pagerbti savo žuvusius piliečius“, - sakė teatro ir kino režisierius Haris Pašovičius, organizavęs instaliaciją „Sarajevo raudonoji linija“.

Serbų pajėgų vykdyta Sarajevo apsiaustis truko 44 mėnesius - 11 825 dienas - ir buvo ilgesnės negu Leningrado, dabar Sankt Peterburgo, blokada per Antrąjį pasaulinį karą.

380 tūkst. šio miesto gyventojų buvo palikti be elektros, vandens ir šilumos, slapstydamiesi nuo miestą daužančių sviedinių, kurių kasdien nukrisdavo apie 330.

Tą lemtingą 1992-ųjų dieną apie 40 tūkst. žmonių iš visos šalies - musulmonų bosnių, ortodoksų serbų ir katalikų kroatų - užplūdo centrinę Sarajevo aikštę, reikalaudami taikos iš susipriešinusių nacionalistų politikų.

Europos Bendrija pripažino buvusiai komunistinei Jugoslavijai priklausiusios Bosnijos respublikos nepriklausomybę, kai dauguma jos gyventojų balsavo už atsiskyrimą. Tačiau per šį referendumą išryškėjo aiškios etninės tendencijos: bosniai ir kroatai balsavo už nepriklausomybę, o Bosnijos serbai buvo linkę likti serbų dominuojamoje Jugoslavijoje.

Etninė vienybė, pademonstruota Sarajevo aikštėje, suerzino serbų nacionalistus, kurie apšaudė minią iš netoliese esančio viešbučio, nukaudami penkis žmones. Šis incidentas išprovokavo 1992-1995 metais vykusį karą.

Serbų nacionalistai, padedami kaimyninės Serbijos, pradėjo Sarajevo apsiaustį ir per kelis mėnesius užėmė 70 proc. Bosnijos, išvarydami visus kitų tautybių žmones iš jų kontroliuojamų teritorijų.

Tuo tarpu bosniai ir kroatai, pradėję karą kaip sąjungininkai, nukreipė ginklus vieni į kitus, todėl galiausiai visos trys etninės bendruomenės ėmėsi kovoti viena su kita.

Šis karas nusinešė per 100 tūkst. žmonių gyvybių, pusę gyventojų pavertė pabėgėliais, o etniškai mišrus kraštas buvo nuniokotas ir pasidalijo į anklavus vienos tautybės pagrindu.

1995 metais pasirašyta taikos sutartis, sudaryta tarpininkaujant Jungtinėms Valstijoms, nutraukė ugnį, tačiau pagal kompromisinį sprendimą Bosnija buvo padalyta į du autonominius regionus, kurių vieną valdė serbai, o kitą - bosniai ir kroatai, siejamus centrinės vyriausybės.

Šio sprendimo rezultatu tapo biurokratinis monstras: Bosnijos ir Hercegovinos valstybė turi tris paeiliui vadovaujančius prezidentus, o abu autonominiai regionai turi po atskirą prezidentą, todėl jų iš viso yra penki. Šalis taip pat turi iš viso 13 premjerų, per 130 ministrų, daugiau nei 760 įstatymų leidėjų ir 148 savivaldybes.

Išlaikyti šį painų biurokratinį aparatą neturtingai 3,5 mln. gyventojų turinčiai valstybei kainuoja daugiau negu pusę bendrojo vidaus produkto (BVP), o jos institucijos nuolat nesutaria viena su kita.

Ši neveiksni sistema privalo būti supaprastinta, jeigu Bosnija ir Hercegovina nori įstoti į 27 nares turinčią Europos Sąjungą (ES).

Briuselis spaudžia Bosniją stiprinti centrinę valdžią, tačiau tai reikštų priešpriešą serbų troškimui išsaugoti autonomiją. Kroatai pageidauja turėti savo atskirą mažą valstybę, užuot dalijęsi valdžia su bosniais, o šie svajoja apie suvienytą šalį.

Faktiškai visi tebetrokšta to paties, ko buvo reikalaujama 1992 metais. Taigi Bosnijoje mūsų dienomis karas nevyksta, tačiau padėties aiškiai negalima vadinti taikia.

Bogdanas Vukadinas buvo vienas iš serbų karių, per karą šaudžiusių į Sarajevą iš aplinkinių kalnų.

„Mes kariavome ne veltui, - sakė jis. - Turime Serbų respubliką, turime savo vyriausybę, savo prezidentą, savo institucijas.“

Nepasitikėjimas tarp etninių bendruomenių ir nevienodas autonominių regionų ekonomikos išsivystymas trukdo Bosnijai susivienyti. Vaikai mokyklose mokomi trijų skirtingų istorijos versijų, bendra kalba vadinama trimis vardais - serbų, bosnių ir kroatų, o tarp etninių anklavų didėja atskirtis.


Šiame straipsnyje: BosnijaSarajevas

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių