B. Obamos vizitas Hirošimoje kursto debatus dėl istorinių sprendimų

1945 metų balandžio 25-ąją, praėjus 13 dienų po prezidento Franklino D.Roosevelto (Franklino D.Ruzvelto) mirties, atvedusios H.Trumaną į Baltuosius rūmus, susikaustęs naujasis vyriausiasis vadas surengė nepaprastą itin slaptą pasitarimą.

„Labiausiai tikėtina, kad per keturis mėnesius baigsime kurti siaubingiausią ginklą, žinomą per žmonijos istoriją – bombą, galinčią sugriauti visą miestą“, – tuometis karo sekretorius Henry Stimsonas (Henris Stimsonas) rašė prezidentui į rankas įteiktoje žinutėje.

Iki pat to momento H.Trumanas nieko nežinojo apie Manhatano projektą, kurio uždavinys buvo sukurti pirmąją pasaulyje atominę bombą, nors jis buvo F.D.Roosevelto viceprezidentas ir buvęs senatorius, pagarsėjęs tyrimais dėl karo metų gynybos kontraktų.

Per tolesnius keturis mėnesius atominė bomba buvo sėkmingai išbandyta, buvo parinkti taikiniai, ant Hirošimos ir Nagasakio numestos bombos „Little Boy“ („Berniukas“) bei „Fat Man“ („Storulis“), nusinešusios apie 214 tūkst. žmonių gyvybių. Tų bombardavimų sukrėstas Japonijos imperatorius Hirohito (Hirohitas) pasidavė.

Faktas, kad D.Trumanas itin greitai priėmė sprendimą panaudoti naująjį ginklą, ir to žingsnio padariniai tebekelia daug ginčų.

Tie ginčai vyksta ne vien Japonijoje, kur dauguma žmonių tebėra įsitikinę, kad daugybės civilių aukų pareikalavę bombardavimai buvo nebūtinis arba netgi nusikalstami.

Tuo tarpu apžvalgininkai, susirūpinę, kad B.Obamos kelionė prilygsta kaltės pripažinimui, ragino prezidentą neatsiprašyti.

„Kai ponas Obama aplankys Hirošimą gegužės 27-ąją, jis turėtų niekaip neatsiriboti nuo Harry Trumano“, – rašė Dievo Motinos universiteto (Notre Dame University) istorijos profesorius Wilsonas Miscamble'as (Vilsonas Miskemblas).

„Jis veikiau turėtų pareikšti pagarbą prezidentui, kurio veiksmai užbaigė siaubingą karą“, – pridūrė jis.

„Kamikadzių dvasia“

H.Trumano šalininkų nuomone, prezidentas, pramintas „Užkurk jiems pragarą, Harry“, neturėjo daug pasirinkimų.

1945-ųjų pavasarį amerikiečių ir rusų pajėgos susitiko prie Elbės upės, Adolfas Hitleris buvo apsuptas, o karas Europoje artėjo prie pabaigos.

Tačiau karas Ramiojo vandenyno teatre darėsi vis kruvinesnis. Japonija niekaip nerodė linkusi pasiduoti, nors patirdavo didžiulių nuostolių, o šalies pralaimėjimas atrodė neišvengiamas.

Pasak istoriko ir biografo Davido McCullough (Deivido Makalou), tuo metu dar nei vienas japonų dalinys nebuvo pasidavęs per visą karą.

H.Trumanui, Pirmojo pasaulinio karo veteranui, atominė bomba visų pirma atrodė kaip priemonė, atverianti galimybę išvengti nuožmių kautynių per potencialią sausumos pajėgų invaziją į pagrindines Japonijos salas.

Planuotoje operacijoje „Žlugimas“ (Operation Downfall) turėjo dalyvauti bent 1 mln. JAV karių, kuriems būtų tekę kautis su maždaug 2,5 mln. japonų karių.