Azijos siuvimo fabrikuose masiškai išnaudojami žmonės

Siuvimo pramonėje trečiojo pasaulio šalyse milžinišku mastu išnaudojami žmonės, o žinomi drabužių prekių ženklai naudojasi galimybe savo produkciją pagaminti kuo pigiau, teigia ekspertai.

Azija – tekstilės pramonės lyderė, per metus iš čia įvairiems pasauliniams ženklams pagaminama produkcijos už dešimtis milijardų dolerių. Ar Lietuva taip pat priklauso toms valstybėms, kurios siuva vidutinei ekonominei klasei įperkamus drabužius ir atsižvelgia ne į siuvinio kokybę, o tik į kainą?

Fabrikai gali bet kada sugriūti

Bangladeše, netoli sostinės Dakos, praėjusią savaitę sugriuvęs aštuonių aukštų pastatas visuomenei iškėlė klausimų, kokiomis sąlygomis dirba žmonės, kurie gamina tai, ką dėvime kasdien. Patvirtinta 427 žmonių žūtis, dar apie pusantro šimto iki šiol nerasti. Žmonės vis dar laukia žinių apie artimuosius.

Tai didžiausia nelaimė 20 mlrd. dolerių vertės Bangladešo drabužių pramonėje, kuri po Kinijos yra antroji didžiausia pasaulyje ir aprūpina prekėmis daugelį Vakarų šalių drabužių prekybos tinklų. Kaip pranešama, sugriuvusiame pastate buvo siuvami drabužiai Didžiosios Britanijos bei Ispanijos drabužių gamintojams. Nelaimės išvakarėse pastate buvo pastebėta įtrūkimų, tačiau fabriko savininkas darbo nutraukti neleido.

Teresa Haas, ginanti darbuotojų teises, sako, kad fabriko darbininkai neiti į darbą negalėjo, nes buvo grasinama už tai sumažinti algas, o vadovai reikalauja, jog būtų dirbama kaip įmanoma daugiau ir pigiau, kad tik neprarastų užsakymų. „Sausį ir lapkritį, kilus gaisrams, kurie taip pat pareikalavo gyvybių, fabrikų savininkams buvo pateikti kaltinimai. Ši tragedija taip pat neturėtų būti išimtis“, – teigia darbuotojų teisių atstovė T. Haas.

Dirbama vergiškomis sąlygomis

Po šio įvykio Bangladešo sostinėje Dakoje kilo masinės protesto akcijos, tūkstančiai žmonių reikalavo geresnių darbo sąlygų ir mirties bausmės sugriuvusio fabriko savininkui, kuris buvo sulaikytas netoli Indijos sienos. Dėl šios nelaimės iš viso sulaikyti šeši žmonės. Į Bangladešo siuvimo pramonėje esančias darbo sąlygas dėmesį šią savaitę atkreipė ir popiežius Pranciškus. Pasak pontifiko, fabrike žmonės dirbo vergiškomis sąlygomis. Kai kuriems darbininkams per mėnesį temokami 38 eurai.

T. Haas sako, kad žmonės, ypač moterys, kovoja už savo teises dirbti sąžiningai, tačiau labiau Bangladeše baiminamasi represijų. „Moterys siuvimo fabrike turi dirbti po 11–12 valandų per parą. Fabrikuose neužtikrinama priešgaisrinė sauga, neveikia sveikatos apsaugos sistema, yra fizinio ir psichologinio priekabiavimo atvejų“, – sako darbuotojų teisių atstovė. Ji tikina, kad darbuotojos bando su tuo kovoti, rengia mitingus. Bangladešo darbininkai esą jau išbandė ne vieną kovos strategiją, tačiau šioje šalyje naudojamos represijos prieš tuos, kurie kovoja už savo teises.

Tarptautinė bendruomenė pagalbos užtikrinti negali
Darbo sąlygomis fabrikuose ir darbuotojų sauga rūpinasi nepriklausoma organizacija „Fair Wear Foundation“, kitaip tariant, „Garbingo dėvėjimo fondas“. Jam priklauso 80 kompanijų, atstovaujančių 120 prekės ženklų.

„Pirkdami drabužius, renkamės patinkantį prekės ženklą, stilių, kainą, patogumą ir kokybę. Tačiau ar pagalvojame apie žmones, kurie tuos drabužius gamina? Kokiomis sąlygomis jiems tenka dirbti? Daugelis norėtume dėvėti tai, kas pagaminta sąžiningai.

8 darbo standartai, kurie atitinka Jungtinių Tautų principus ir žmogaus teises: laisvai pasirenkamas darbas; jokios diskriminacijos ir vaikų išnaudojimo; darbuotojai gali jungtis į profsąjungas ir reikšti nuomonę; atlyginimas turi atitikti pragyvenimo lygį; tinkamos darbo valandos; saugi aplinka; legalus atlyginimas“, – teigia „Fair wear Foundation“ atstovai.

„Fair wear Foundation“ skubiai reaguoja į pranešimus apie darbuotojų teisių pažeidimus, tačiau daugiausia, ką jie gali padaryti – pašalinti nesąžiningą rinkos žaidėją iš savo organizacijos. Ekspertai sutaria, kad tokiose šalyse, kaip Kinija, Indija ar Bangladešas, beveik neįmanoma šimtu procentų garantuoti socialinių ir ekologinių darbo sąlygų.

Prekių ženklai pažeidimų nepaiso

Pirmoji pasaulyje tekstilės pramonės šalis – Kinija. Drabužių fabrike žemiausios kvalifikacijos siuvėja vidutiniškai dirba šešias dienas per savaitę už mažiau nei dolerį per dieną. Sezonui įpusėjus, jos darbo diena pailgėja iki šešiolikos valandų. Viršvalandžiai dažniausiai neapmokami. Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos prezidentas Linas Lasiauskas teigia, kad Azijos šalys visada bus pasaulinės lyderės dėl pigumo, o prekių ženklai žino apie pažeidimus fabrikuose.

„Azijos šalys yra tekstilės ir aprangos gamykla, – sako L. Lasiauskas. – Ilgai tai buvo kiniška produkcija, žinoma, žiūrint į tos šalies galimybes, apimtis ir dydžius ir potencialą taip dar ilgai turėtų likti.“ Asociacijos prezidentas taip pat teigia, kad niekam ne paslaptis, jog išnaudojami ir vaikai, nesivadovaujama susitarimais ir kriterijais. Pasak pašnekovo, patys užsakovai dažnai užmerkia akis, nors tai jiems ir nedaro didelės garbės.

„Be abejo, visada atsiras rinkų, kur gamyba bus pigesnė negu Lietuvoje. Šiuo metu didieji gamybos srautai iš Kinijos keliasi į Pietų Amerikos valstybes, nes, žiūrint geopolitiškai, ten vyksta laisvos prekybos susitarimai. Be to, ten yra žaliavų (medvilnės, vilnos ir t. t.)“, – priduria L. Lasiauskas.

Drabužius siuva ir kaliniai

Didelį atgarsį sukėlė žinia, kad tūkstančiai palaidinių ir striukių, kuriuos užsakė vienas Vokietijos nebrangių drabužių gamintojas, buvo pasiūta Kinijos kalėjimuose. Tai paaiškėjo, kai vienas elektroninis laiškas pateko Vokietijos leidiniui „Spiegel“. Bendrovė žurnalistams patvirtino pateikusi užsakymus, tačiau teigia turėjusi tik abiejų gamybos vietų pašto adresus ir nežinojusi, kad gamyba vykdoma kalėjimuose.

2005 m. tarp Europos Sąjungos ir vadinamųjų trečiųjų šalių buvo pasirašyta tekstilės gaminių prekybą liberalizuojanti sutartis. Tuomet Europą iš Azijos užplūdo nereguliuojamas srautas gaminių. Šių šalių vyriausybės skatino eksportą, kuriam buvo sudarytos palankios sąlygos. Gaminiai, anot L. Lasiausko, tapo pigesni už pačią žaliavą, todėl daugelis tekstilės įmonių, nepakėlusios konkurencijos, bankrutavo. Padėtis stabilizuota Kinijos valdžiai pakeitus politiką ir šalies viduje perorientavus tekstilės pramonę. Tada didieji pasaulio prekybos drabužių gamintojai persikėlė į Bangladešą, Kambodžą, Pakistaną ir Indiją.

LRT radijui pasidomėjus, kokiomis sąlygomis dirba vienai didžiausių pasaulyje drabužių ženklų valdytojai INDITEX priklausančių fabrikų darbuotojai, sulaukta atsakymo, kad bendrovės politika yra tiesiog nekomentuoti. Įmonė tik patvirtino, kad drabužiai atkeliauja iš Europos Sąjungos šalių, tarp jų ir Lietuvos, bei dar 40 valstybių Azijoje ir Amerikoje.

Lietuviams už darbą mokama mažai

Lietuvos siuvimo fabrikai taip pat tiekia produkciją garsioms užsienio kompanijoms. Tokių užsakymų sudaro apie 60 proc. visos gamybos.
L. Lasiauskas sako, kad lietuviai priima labai sudėtingus užsakymus, nes jie ne tik teikia gamybos paslaugas (kas vyksta trečiosiose pasaulio šalyse), bet partneriams pasiūlo ir savo technologijas, tiekimo, logistikos ir dizaino sričių žinias. „Palyginti su trečiosiomis pasaulio šalimis, tai visiškai kitos kokybės produktai. Mes niekada nekonkuravome su gamintojais iš tokių šalių, kaip Kinija, Bangladešas, vien dėl esamų geografinių ir geopolitinių dalykų“, – sako asociacijos prezidentas.

Lietuvoje aprangos ir tekstilės sektoriuje dirba apie 30 tūkst. žmonių. Pasak pašnekovo, Lietuvos gamintojai yra lankstūs ir greiti, dažniausiai orientuoti į mažus užsakymus. Procesas nuo pagaminimo iki pristatymo užsakovui trunka iki trijų savaičių. Tačiau, anot L. Lasiausko, darbas Lietuvos tekstilės įmonėse, deja, vienas pigiausių Europos Sąjungoje.

„Kita vertus, nesame tie gamintojai, kurie gamina pigius produktus, ko galbūt dažnai pasigenda mūsų vartotojai – jie tiksi, kad lietuviškas produktas turi būti pigesnis už ispanišką ir pan.“, – teigia pašnekovas ir neslepia, kad to nebus, nes orientuojamasi į kompleksinius ir sudėtingus gaminius, todėl kaštai nėra tokie žemi, kad būtų galima konkuruoti su masine, pigia gamyba.

Drabužis dėvimas tik mėnesį

Vienas iš tekstilės bendrovės „Omnitex“ vadovų teigia, kad visa aprangos pramonė nėra grindžiama vien tik pigumu. Kai kuriems užsakovams, pasak Vydo Damalako, svarbu ir sąlygos, kuriomis gaminama, ir kokybė, o Lietuvoje žmonės dirba normaliuose pastatuose, jiems mokami atlyginimai, mokami mokesčiai, todėl, suprantama, mes negalime varžytis su Bangladešu. Be to, V. Damalako teigimu, perkantys milijonus gaminių užsakovai ieško kitokių gamintojų.

Vis dėlto pasakyti, kad visa aprangos pramonė grindžiama vien tik pigumu, vienas iš „Omnitex“ vadovų negalėtų. „Reikia pripažinti, kad masinės produkcijos gaminiai nėra gaminami taip, kad tarnautų du sezonus. Jie turi atitarnauti mėnesį arba juos galima apsivilkti du kartus“, – mano V. Damalakas.

Jei dabar skubate apžiūrėti, kur pagamintas jūsų dėvimas drabužis, galime garantuoti, kad bent ant vieno rasite užrašą „Made in China“, „Made in Bangladesh“ ar „Made in India“ .



NAUJAUSI KOMENTARAI

o

o portretas
o, atrado, mat, naujieną - o kaip kitaip tie siauraakiai konkuruotų su vakarais? Ir ne tik tekstilės sity, visur ten tas pats...

...

... portretas
o tai jau lietuvoje tipo zmones neisnaudojami?

Pasidomekit

Pasidomekit portretas
kas darosi lietuvoje.atlyginimai minimalus,arbo val.12 ir ilgiau.Niekas negina darbininku.
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių