Angela amžinai: ar Vokietija nenusižengia demokratijai?

Vokietijos konstitucijoje nėra nustatyta, kiek kadencijų kancleris gali eiti pareigas. Šiuo požiūriu Vokietija – jokia ne išimtis. Išimtis veikiau yra Prancūzija – ji vienintelė Europos šalis, kurios vyriausybės vadovas negali užsibūti šiame poste ilgiau kaip aštuonerius metus. Vokietijoje galioja tvarka, pagal kurią vyriausybės vadovas – kancleris arba, kitaip, ministras pirmininkas – nėra tiesiogiai renkamas žmonių. Vis dėlto savo balsais piliečiai gali tiesiogiai nulemti, kas po rinkimų vadovaus vyriausybei.

Politologo Franko Deckerio teigimu, lyderio kadencijų apribojimo nebuvimas nėra problema.

„Parlamentinėse valstybėse šis klausimas anksčiau ar vėliau išsisprendžia savaime, tad jokių ribų nustatinėti nereikia“, – sako jis.

Tam tikru momentu rinkėjams pasidaro koktu nuolat matyti tą patį žmogų.

Pasak F. Deckerio, visada ateina tas laikas, kai vyriausybės vadovas nebeperrenkamas. Kita vertus, esant reikalui, jam bet kada gali pareikšti nepasitikėjimą parlamentas. Būtent taip nutiko 1982-aisiais. Tuomečiam Vokietijos socialdemokratų (SPD) kancleriui Helmutui Schmidtui teko atsisveikinti su vyriausybės vadovo pareigomis po Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) inicijuoto balsavimo. Jo vietą užėmė CDU lyderis Helmutas Kohlis.

Ilgas valdymas netrukdo išsaugoti demokratijos

Politologas F. Deckeris savo teiginius grindžia istoriniais faktais. Pavyzdžiui, italai nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, t. y. per maždaug 70-ies metų laikotarpį, turėjo daugiau nei 20 ministrų pirmininkų. Britai jų turėjo 15. Jei A. Merkel Vokietijos vyriausybei vadovautų dar vieną kadenciją, ji, kaip ir Helmutas Kohlis, taptų Europos rekordininke.

Vis dėlto, G. Hamann klausia, ar tai, kad vyriausybės galva nenori užleisti savo posto niekam kitam, nepažeidžia demokratijos principų?

„Iš pirmo žvilgsnio šis klausimas gali atrodyti savaime suprantamas, – sako F. Deckeris. – Į jį labai taikliai yra atsakęs H. Kohlis. Kartą jam buvo priminta, kad valdžioje jis jau panašiai tiek, kiek Otto von Bismarckas. Jo atsakymas buvęs trumpas ir aiškus: „Priešingai negu O. von Bismarckas, aš esu nuolat perrenkamas“.

F. Deckerio aiškinimu, tiek Vokietijos, tiek kitų parlamentinių valstybių lyderiai laikosi valdžioje kelias kadencijas iš eilės tik todėl, kad kiekvienos kadencijos pabaigoje žmonės jais vis dar pasitiki.

JAV – ne daugiau kaip dvi kadencijos

Parlamentinio-prezidentinio valdymo sistemose, pavyzdžiui, Amerikoje, toks ilgas vieno žmogaus vadovavimas būtų neįmanomas. Kai prezidentas yra renkamas žmonių tiesiogiai, nepriklausomai nuo parlamento, daugeliu atvejų galimybės asmeniui būti išrinktam daugiau kaip du kartus iš eilės praktiškai nėra, rašo G. Hamann.