Amerikos tragedija: iš namų bėgantys vaikai

Keturiolikmetė Betty Snyder, vilkinti kiaurai permirkusią žalią pižamą, styrojo šaltoje dulksnoje miesto parke, kol keli vyresni berniukai tarėsi, kaip jai padėti.

Betty sakė pabėgusi iš namų prieš savaitę po siaubingo kivirčo su mama. Paniurusiu veidu prisiekinėjo daugiau viena nebemiegosianti už gyvatvorių miesto centre, kur ją gali rasti benamiai vyrai ir narkomanai.

Berniukai taip pat buvo bėgliai, tačiau, priešingai nei Betty, nebuvo laikomi dingusiais. Leidę mergaitei pernakvoti savo prieglaudoje, jie rizikuotų būti suimti už bėgliui suteiktą prieglobstį.

„Mes nuolat su tuo susiduriame“, – teigė aštuoniolikmetis Clintonas Anchorsas. Praėjusiais metais jis ir kiti penki gatvėje kartu gyvenantys paaugliai priglobė ne mažiau kaip 20 vaikų.

„Pirmiausia stengiamės sugrąžinti juos namo, – sakė Clintonas, pabėgęs iš namų dar būdamas dvylikos, – tačiau dažniausiai jie nenori sugrįžti, nes namuose padėtis būna tikrai prasta. Iš esmės mes tampame naująja jų šeima.“

JAV pareigūnai ir ekspertai pastebi, kad per pastaruosius dvejus metus vis daugiau vaikų palieka namus ir išeina gyventi į gatvę. Įkeisto turto netekimas, priverstinis nedarbas, kylančios degalų ir maisto kainos verčia šeimas imtis kraštutinių priemonių, o vaikams ir paaugliams sukelia didžiulę įtampą.

Manoma, kad kiekvienais metais pabėga arba iš namų išvejami mažiausiai 1,6 mln. jaunuolių, tačiau dauguma jų sugrįžta per savaitę.

Nacionalinio pabėgėlių centro darbuotojų teigimu, paaugliai, būdami per jauni, kad gautų viešbučio kambarį, pasirašytų nuomos sutartį ar susirastų darbą, vis dažniau stengiasi išgyventi pardavinėdami narkotikus, elgetaudami ar įsitraukdami į prostituciją.

Bėgliai vengia susidūrimo su valdžios atstovais, manydami, jog pareigūnai stengsis sugrąžinti juos namo. Nors dažniausiai policija visai neieško jų kaip dingusių, o tiesiog reaguoja į pranešimus apie slampinėjančius ir grėsmę keliančius paauglius.

Adriano mieste, Mičigano valstijoje, 16 m. paauglys slapta gyveno bute, kuriame visos komunalinės paslaugos buvo išjungtos. Jo motina buvo suimta ir uždaryta į kalėjimą dėl to, kad būdama lygtinai nuteista, atsisakė apmokėti čekį bakalėjos parduotuvėje.

Vakarų Virdžinijos valstijoje, Hangtintone, penkiolikmetis Stevenas White‘as iššniukštinėjo, kada visą parą dirbančios „Wal-Mart“ parduotuvės valytojai baigia darbą, ir miegodavo jų tualeto kambaryje.

„Daugiausia tenka slapstytis, – sakė Stevenas, iš namų pabėgęs dėl fizinio smurto, kuris padažnėjo tėvui šiais metais praradus darbą. – Kai esi vaikas, pasislėpti pakankamai sunku.“

Tarp teisėta ir neteisėta

Per kelias su bėgliais praleistas dienas teko įsitikinti, kad norint išlikti tokiame mieste kaip Oregono valstijos pietvakariuose esantis Medfordas, kuriame gyvena 76 tūkst. žmonių, dažnai tenka griebtis neteisėtos veiklos.

Nors ir pažįstantys gatvės gyvenimą, dauguma bėglių dar yra vaikai. Viena mergaitė pasakojo, kad norėdama įsibrauti į tuščius namus, naudodavo peilį sviestui pjauti ir bibliotekos kortelę. Apsigyvenusi viename iš jų, keletą savaičių valgė sausą maistą, kol suprato, kad mikrobangų krosnelėje gali užsivirti vandens makaronams. Kita mergaitė, nors dar vaikiškai čiulpdavo nykštį, bet jau nešiojosi kišeninį peilį.

Grupės nariai leisdavo laiką parke, baseino patalpose ir kompiuterinių žaidimų pasaže, dalydamiesi cigaretėmis. Jei prireikdavo, mainydavo berankovę palaidinę į antklodę, o riešutų sviestą keisdavo į degųjį skystį, kad šaltomis naktimis galėtų stovykloje įkurti laužą.

Dauguma bėglių teigė namus palikę dėl konfliktų šeimoje arba tėvų piktnaudžiavimo alkoholiu ar narkotikais. Kita sakė išėję tik dėl to, kad nenorėjo lankyti mokyklos arba gyventi pagal tėvų taisykles.

„Puikiai galiu išgyventi ir čia,“ – sakė Betty, mojuodama kišeniniu peiliu, ištrauktu iš ne itin švaraus megztinio kišenės. Prie šalia esančio iškylos staliuko sėdėjo žmonės, kurių tiek mergina, tiek kiti paaugliai stengėsi vengti: vyras svastikomis tatuiruotu kaklu ir senyvo amžiaus benamė moteris sugedusiais dantimis, už pavadėlio laikanti pitbulį, vadinamą Diablo.

„Keletą kartų per mėnesį sutinkame vaikus, kuriuos tėvai paliko, nes nebegali išlaikyti, – pasakoja Mary Ferrel, „Maslow“ projekto Medforde vadovė. – Kai trūksta darbo, paaugliai negali padėti šeimoms finansiškai, todėl giminaičiai ir šeimos draugai nenoriai priglaudžia benamius.

Nors federaliniai pareigūnai teigia, kad šiais metais benamių gali padaugėti 10 proc., atlikta mokyklų apklausa rodo, kad savarankiškai gyvenančių jaunuolių skaičius, palyginti su 2003 m., išaugo iki 40 proc.

Nežiūrint į tai, dauguma finansinių sunkumų turinčios valstijos praeitais metais smarkiai sumažino socialinių paslaugų mastą. Nors prezidento B. Obamos 787 mlrd. dolerių ekonomikos skatinimo priemonių pakete numatyta 1,5 mlrd. dolerių benamystės problemai spręsti, valstybės pareigūnai ir jaunimo šalininkai teigia, kad beveik visi pinigai bus skirti benamėms šeimoms, o ne vienišiems jaunuoliams.

Keliauji viena?

Pasak Maureen Blaha, Nacionalinio pabėgėlių centro vadovės, dauguma bėglių nusprendžia likti savo gimtuosiuose miestuose, tačiau netrūksta ir išdrįsusių patraukti kur nors toliau. Kuo toliau nuo namų jie išvyksta, tuo ilgiau pasilieka toje vietoje, pradeda trūkti pinigų ir tenka veltis į neaiškius reikalus su ką tik sutiktais žmonėmis.

„Daugelis vaikų iš mažų miestelių sugalvoja važiuoti į Čikagą, San Franciską ar Niujorką, nes ten gali susilieti su minia,“ – teigia Maureen Blaha.

Martinas Jaycardas, Niujorko policijos Uostų direkcijos pareigūnas, jaučiasi esąs labiau nei kiti atsakingas už tokių klajonių sustabdymą.

Jo darbas yra sučiupti bėglius dar Uostų direkcijos autobusų stotyje, kuri yra judriausia šalyje.

„Esu žmogus, kurį vaikai mažiausiai trokšta matyti,“ – sakė pareigūnas, apytikriai paskaičiavęs, kad jo trijų žmonių komanda kiekvieną dieną stotyje sulaiko bent vieną bėglį.

Sustojęs žvilgtelėti į mergaitę, laukiančią autobuso į Solt Leik Sitį, pareigūnas Jaycardas pastebėjo nervingą jos žvilgsnį, o rankose – išsipūtusius krepšius, liudijančius apie pokyčius gyvenime.

„Labas, kaip sekasi? – traukdamas pareigūno ženklelį, švelniai paklausė mergaitės. – Keliauji viena?“

„Taip, – ramiai atsakė mergaitė ir skubiai pridūrė. – Man 18 metų.“
Tačiau paauglė neturėjo jokio tapatybę įrodančio dokumento. Pastebėjęs, kad jos pasakyta pavardė nesutampa su užrašytąja ant lagaminų, pareigūnas nusivedė mergaitę į policijos poskyrį. Ten ji pratrūko verkti.

,,Maldauju, nesiųskite manęs namo“, – prašė paauglė kūkčiodama. – Neįsivaizduojate, ką man padarytų tėvas, sužinojęs, kad bandžiau pabėgti.“

Pasirodo, bėglė buvo keturiolikmetė iš Kvinso. Nevilties apimta, ji purtė galvą ir kartojo: „Reikėjo tiesiog laukti lauke ir niekas nebūtų sužinojęs apie mano dingimą.“

Regis, ji buvo teisi.

Nepastebimi vardai

Stokodami žinių ir patirties atpažinti bėglius, dauguma policijos pareigūnų nebūtų sustabdę mergaitės, laukiančios autobuso. Net jeigu ir būtų, jos pavardė tikriausiai taip ir liktų neįtraukta į nacionalinio nusikaltimų informacijos centro duomenų bazę.

Statistiniai duomenys rodo, kad daugiau nei trim ketvirtadaliais atvejų tėvai ar globėjai nepraneša apie dingusį vaiką, nes pyksta dėl kivirčo arba jiems net labiau patinka, kad problemiško vaiko nėra namuose.

Ekspertai teigia, kad kai kurie tėvai bijo, jog įsitraukus policijai prišauks sau ar vaikams bėdą arba rizikuos prarasti globos teisę.

Remiantis „New York Times“ atlikta apžvalga, net 16 proc. atvejų vietinės policijos pareigūnai informacijos apie bėglius neįtraukia į nacionalinę duomenų bazę, nors įstatymai to reikalauja. Jeigu pavardės nacionalinėje duomenų bazėje nėra, apie bėglius težino tik vietos policija.

„Jeigu niekas nebuvo informuotas apie dingimą, kas tuomet jų ieškos?“ – klausia Tray Williamsas, Luizianos vaikų apsaugos tarnybos atstovas, kurio pareiga buvo pasirūpinti septyniolikmečiu Clevelandu Randallu.

Vasario 6 d. Clevelandas pabėgo iš globos namų Naujajame Orleane ir autobusu nuvažiavo į Misisipę. Socialiniai darbuotojai pranešė apie jo dingimą, bet Naujojo Orleano policija to neužregistravo nusikaltimų informacijos centro duomenų bazėje. Po dešimties dienų Clevelandas buvo rastas nušautas Avondalo mieste, Luizianoje.

„Jeigu tų vaikų pavardės neįtrauktos į duomenų bazę, jų gali niekas nepastebėti,“ – teigia Ernie Allenas, Nacionalinio dingusių ir išnaudojamų vaikų centro direktorius.

Rojus prie penktojo greitkelio

Išlikti nepastebėtiems yra būtent tai, ko trokšta Medfordo bėgliai.

Vidurnaktį jie nusprendė, kad jau galima išeiti iš baseino teritorijos ir atsargiai patraukti savais keliais.

Aštuoniolikmetis Alexas Molnaras šalutinėmis gatvelėmis eina į visą parą dirbančią skalbyklą, kurioje miegos palindęs po sudedamaisiais stalais. Jeigu žmonės dar naudosis mašinomis, jis planuoja užsirakinti tualete ir pakabinti ženklą „Neveikia“.

Kitoje miesto pusėje šešiolikmetis Alexas Hughesas gretimomis gatvėmis priėjo slaptą vietą prie penktojo greitkelio.

Šaltomis naktimis jis ir Clintonas Anchorsas susikuria laužą ilgame negiliame griovyje, apdeda jį purvu, sukurdami šildomą užuoglaudą, kur sukloja savo antklodes.

Iš vandeniui nepralaidžios medžiagos ir šakų statydamas pašiūrę, Clintonas pradėjo kalbėti garsiau, kad nustelbtų vos už žingsnio burzgiantį traktorių. Šią vietą jie vadina rojumi, nes ieškodama bėglių policija čia užsuka labai retai.

„Net jeigu užsuktų, Betty su mumis nėra, – pridūrė Clintonas ir papasakojo, kad mergaitė rado draugą, suteikusį jai nakvynę. – Viena bėda mažiau.“

Išvertė