Alžyras palaidojo prezidentą, laikomą tautos didvyriu

Alžyras penktadienį palaidojo savo pirmąjį nepriklausomos valstybės prezidentą Ahmedą Ben Bellą (Ahmedą Ben Belą), kuris yra pripažintas kovos su kolonializmu didvyris, tautos tėvas.

A.Ben Bella mirė savo šeimos name sostinėje Alžyre trečiadienį, eidamas 96-uosius. Jis buvo neseniai išrašytas iš ligoninės, kurioje gydėsi nuo kvėpavimo sutrikimų.

Lietui lyjant surengus liūdną ceremonija, jo palaikai palaidoti Alžyro kapinėse „Al Alia“ Kankinių sklype greta kitų kovotojų už nepriklausomybę.

Karininkai nešė medinį karstą, papuoštą gėlėmis, dundant būgnams, visuomenės atstovams per parą atidavus paskutinę pagarbą savo buvusiam vadovui.

Apeigose po penktadienio pamaldų dalyvavo ir dabartinis prezidentas Abdelazizas Bouteflika (Abdelazizas Buteflika), Tuniso prezidentas Moncefas Marzouki (Monsefas Marzukis), Maroko ministras pirmininkas Abdelilah Benkirane (Abdelila Benkiranė) ir kiti regiono lyderiai.

„Ne vien tik Alžyrui tenka ši netektis, - kalbėjo M.Marzouki per Alžyro televiziją. - Netektį patyrė ir Didysis Magrebas, bei visas arabų pasaulis. Jis buvo Trečiojo pasaulio simbolis“.

Alžyro nepriklausomybės nuo Prancūzijos didvyris A.Ben Bella buvo prezidentas nuo 1963 iki 1965 metų, kai jį nuvertė jo gynybos ministras, artimas A.Bouteflikos sąjungininkas Houari Boumediene'as (Hvaris Bumedienas).

Per Antrąjį pasaulinį karą, tarnaudamas Prancūzijos armijos kolonijiniame junginyje, jis buvo apdovanotas už vokiečių lėktuvo numušimą virš Prancūzijos Viduržemio jūros uostamiesčio Marselio ir už nuopelnus Monte Kasino mūšyje Italijoje 1944 metais.

Po karo A.Ben Bella tapo vienu Specialiosios organizacijos, įsteigtos sukilimui prieš kolonijinę valdžią parengti, lyderių.

Po vieno plėšimo, kuriuo siekta gauti lėšų, jis buvo areštuotas, pabėgo į Kairą, o 1956-aisiais vėl buvo suimtas ir išbuvo kalėjime iki 1962 metų.

To vis šiurpesnio konflikto padariniai privertė Prancūziją suteikti Alžyrui nepriklausomybę 1962 metais ir paleisti A.Ben Bellą, kuris po metų tapo pirmuoju naujos valstybės prezidentu.

Šis charizmatiškas ir populiarus lyderis aktyviai rėmė Neprisijungusiųjų judėjimą - drauge su Kubos Fideliu Castro (Fideliu Kastru), Indijos Jawaharlalu Nehru (Džavaharlalu Nerumi) ir Egipto Gamalu Abdel Nasseru (Gamalu Abdel Naseru).

1965 metų birželį, po mažiau kaip dvejų valdžioje metų, jis buvo nuverstas per karinį pučą, kuriam vadovavo jo buvęs sąjungininkas H.Boumediene'as.

Naujasis režimas skyrė jam namų areštą, iš kurio jis buvo paleistas tik 1980-aisiais. Prancūzų kolonijinės vyriausybė ir jau nepriklausomos šalies valdžią jį laikė os jis kalėjime, kartu paėmus, 24 metus.

1971-aisiais, vis dar namų arešto sąlygomis, jis vedė kairiųjų pažiūrų žurnalistę Zohrą Sellami (Zohrą Selami).


Šiame straipsnyje: Alžyrasprezidentaslaidotuvės

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių