Afganistanas: Lietuvos kariškiai tikisi stabilumo Gore

Visi Lietuvos kariai iš Afganistano Goro provincijos turėtų išvykti rugsėjo mėnesį, o vietos pajėgos saugumą gali užtikrinti savo jėgomis, teigia Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo viršininkas brigados generolas Vilmantas Tamošaitis.Tačiau ekspertas Egdūnas Račius abejoja, kad Afganistano laukia tokia ateitis, kokią šiai šaliai daugiau nei dešimtmetį padedant kariškiams siekė sukurti tarptautinė bendruomenė.

Sunkiai pasiekiame ir viename skurdžiausių Afganistano regionų - Goro provincijoje - Lietuvos kariai tarnauja nuo 2005 metų. Šiuo metu išvykimui į Lietuvos vadovaujamą provincijos atkūrimo grupę (PAG) Goro sostinėje Čagčarane ruošiasi paskutinė - 17-oji - provincijos  atkūrimo grupės pamaina.

Logistinis iššūkis

Generolo V.Tamošaičio teigimu, logistika pastaruoju metu yra vienas didžiausių iššūkių jo vadovaujamam operaciniam šalies ginkluotųjų pajėgų štabui.

„Pats išvykimo iš ten pikas, tikėtina, bus vasarą, ypatingai vasaros pabaigoje“, - interviu BNS sakė V.Tamošaitis.

„Planuojame, kad iš Goro provincijos kariai turėtų išvykti rugsėjo pradžioje. Tą sąlygoja keletas faktorių. Vienas iš jų - mes turime užbaigti darbą, dar turime padirbėti su vietos saugumo pajėgomis, su investuotojais, donorais. Antras labai didelę įtaką mums darantis faktorius yra tai, kad žiemą iš Goro įmanoma išeiti tik oro keliu. Pasilikimas Goro provincijoje lapkričio mėnesį reikštų pasilikimą iki pavasario“, - sakė Jungtinio štabo viršininkas.

Pasak jo, išvykdami iš Goro kariai ginkluotę, ryšio įrangą ir daiktus, susijusius su valstybės ar tarnybos paslaptimi, išgabens Lietuvos karinių oro pajėgų ir Jungtinių Valstijų partnerių lėktuvais. Tam tikrą įrangą skraidinti yra per brangu, todėl pargabenti jai bus ieškoma kitų būdų.

„Čia yra daugybė galimybių, tame tarpe ir Šiaurinis kelias, ir Pietinis kelias, ir Centrinis kelias. Čia yra labai daug pasirinkimo galimybių. Tam dabar yra išvykusi pajėgų išvedimo grupė“, - teigė V.Tamošaitis.

„Dalis įrangos turėtų likti Afganistane. Ten liks dalis mūsų pajėgų, kuriai tą įranga bus reikalinga. Dalis oro keliu parkeliaus į Lietuvą, o trečiai daliai pargabenti ieškosime pačiau pigiausio ir saugiausio būdo“, - sakė karininkas.

Vyriausybė taip pat yra pritarusi, kad Lietuva, išvesdama karius iš Afganistano Goro provincijos ir perduodama vietos valdžiai dabartinę dislokacijos bazę Čagčarane, paliktų įvairaus turto už daugiau nei 16 mln. litų.

V.Tamošaitis teigė šiuo metu dar negalintis pasakyti, kiek tonų įrangos teks parsivežti iš Afganistano paliekant Goro provinciją. Generolas negalėjo įvardyti ir sumos, kurios tam prireiks. Pasak jo, pasiūlymai užsiimti karinių krovinių pargabenimu teikiami ir Lietuvos vežėjams.

„Mūsų dalyvavimas Afganistane keletą paskutinių metų kainuodavo nuo 50 iki 60 mln. litų. Paskutiniais metais planuojame išeiti rugsėjo pradžioje, tai kaštai sumažės, nes ženklus personalo skaičius išeis. Iš kitos pusės, kaštai kažkiek padidės dėl perdislokavimo“, - teigė V.Tamošaitis.

„Tai yra logistinis iššūkis. Mes ten kraustėmės, vežėme įrangą nuo 2005 metų, o dabar išeiti reikės per labai trumpą laiką. Praktiškai iki pat išėjimo pabaigos mums reikės vykdyti užduotis. Operacinis tempas, be abejonės, mažės, tačiau veikla bus vykdoma“, - sakė jis

Saugumo rodiklis: pernai Gore nenukentėjo nė vienas karys

Junginio štabo viršininkas pažymėjo, kad saugumas visuomet yra santykinis dalykas, tačiau, pasak jo, situacija Gore šiuo atžvilgiu yra žymiai pagerėjusi.

„Noriu pasidžiaugti per 2012 metus mes neturėjome nė vieno kinetinio (turinčio fizinį poveikį - BNS) incidento, susijusio su ten esančiomis mūsų pajėgomis. Tai, kad neturėjome nė vieno įvykio per metus, jau yra indikatorius, kad situacija yra pagerėjusi. Ir pagerėjusi yra ženkliai“, - sakė V.Tamošaitis.

„Jokiu būdu negaliu teigti, kad Goro provincijoje, kaip ir visame Afganistane, yra saugu taip, kaip yra saugu pas mus“, - pridūrė generolas.

Pasak jo, saugumas Gore yra susijęs ne tiek su oficialiajai valdžiai priešiškomis pajėgomis arba Talibanu, kiek su kriminaliniais nusikaltėliais, narkotikų tranzitu bei tarpgentiniais konfliktais.

V.Tamošaičio teigimu, paskutiniais metais ypač didelis dėmesys buvo kreipiamas parengti vietos saugumo pajėgų instruktorius, kurie leistų pajėgoms išlaikyti parengtumo lygį.

„Pagrindinis klausimas, kuris turėtų būti užduodamas, - ar mums išėjus ta situacija nepradės eiti žemyn. Aš manau, šiuo metu pasiektas toks vietos saugumo pajėgų lygis, kai jie jau patys gali išlaikyti saugumo situaciją, gali gerinti saugumo situaciją ir gali patys save treniruoti“, - sakė jis.

Anot karininko, pietiniai Goro rajonai visuomet buvo „labiau problematiški“ ir kartais tapdavo užuovėja Talibano kovotojams nuo intensyvių tarptautinių pajėgų kovinių operacijų. Pasak V.Tamošaičio, ir dabar ten situacija nė tokia pati kaip sostinėje Čagčarane, tačiau, nepaisant to, ir šiuos pietinius nuspręsta įtraukti į atsakomybės perdavimo vietos valdžiai procesą.

„Čagčaranas yra kritinė vieta, iš kurios saugumas perduodamas į tolimesnius rajonus“, - teigė karininkas.

Jo teigimu, Gore šiuo metu yra 1,5-1,6 uniformuotų vietos policijos pareigūnų, iš kurių apie pusė sutelkta Čagčarane. Provincijoje taip pat dislokuota apie 400 Afganistano nacionalinės kariuomenės karių ir Nacionalinio saugumo direktorato pareigūnai, kurio skaičiaus generolas neįvardijo.

„Vietos saugumo pajėgos, vietos valdžia sugeba kontroliuoti situaciją. Tai ne mūsų vertinimas. Aišku, mes tame vertinime taip pat dalyvavome. Tai yra koalicijos vertinimas kartu su Afganistano saugumo pajėgomis. (...) Saugumas yra santykinis dalykas, jei keliuose per metus žūva penki žmonės, eismas yra saugus ar ne?“, - teigė V.Tamošaitis.

Kartu su PAG vadovaujančiais lietuviais iš Goro iki rudens pasitrauks ir dabar provincijos atkūrimo grupėje tarnaujantys kitų valstybių kariai.

Saugumas be investicijų ir vystymo projektų - laikinas

Karininkas pažymėjo, kad saugumas yra svarbus norint pritraukti investicijas ir vystymo projektus, tačiau pridūrė, kad karinėmis priemonėmis jį išlaikyti tik ribotą laiko tarpą. Beveik visus vystomuosius projektus Gore, anot jo, vykdo civilinės struktūros - vyriausybinės arba nevyriausybinės organizacijos.

„Jie pirmiausia vertina, ar jie gali ateiti ir dirbti savo darbą. Jie taip vertina, ar nedings jų investuoti pinigai, ar nebus išsprogdintos mikrohidroelektrinės, pastatytos mokyklos, t.y. ar bus tęstinumas. Nuo 2005 metų tendencija yra tokia, kad investuotojų ir donorų, kurie reiškia interesą ir vykdo savo veiklą Goro provincijoje, vis daugėjo“, - aiškino V.Tamošaitis.

„Jei yra saugumas, atsiranda tie, kurie investuoja pinigus, atsiranda ir verslo grupių, donorų interesas dalyvauti ten. Jei saugumo nėra, paprastai tokių vietų yra vengiama. (...) Be vystymo saugumas būtų labai sąlyginis, kadangi karinėmis priemonėmis saugumą galima užtikrinti labai trumpam laikotarpiui. Jeigu visuomenėje nebus pasitenkinimo tuo, kad gerėja ekonominė situacija, pragyvenimo lygis, anksčiau ar vėliau mės vėl atsidursime nesaugioje aplinkoje“, - teigė karininkas.

Jo nuomone, Goro provincijos vystymui ypatingai didelę reikšmę turi susisiekimo infrastruktūros projektai - oro uostas su kieta danga ir kelias, kuriuo būtų galima važiuoti šaltuoju metų laiku.

„Goro provincijos vystymui didžiulis pliusas buvo tai, kad ten 2011 metais buvo įkurtas oro uostas su kieta danga. Vakarų regione šiuo metu yra du oro uostai, kurie veikia kiaurus metus, vienas yra Herate, kitas - Čagčarane. Dabar mes Goro provincijoje turime daugmaž reguliarius skrydžius. Kartą ar du per savaitę ten kažkas atskrenda. Aš nekalbu apie karinius transporto lėktuvus. Kalbu apie nevyriausybinių organizacijų arba privačių avialinijų lėktuvus, kurie jau atskrenda į Goro provinciją“, - sakė V.Tamošaitis.

Tačiau, pasak jo, krovinių gabenimas oru yra brangus, todėl provincijai labai reikalingas kelias, kuris būtų išvažiuojamas žiemą, o ypač pavasario polaidžio metu. Vadinamojo Antrojo greitkelio tiesimo darbai iš Herato jau prasidėjo.

Dalyvavimo operacijoje Afganistane patirtis ir nauda kariuomenei neįkainojama

V.Tamošaitis pažymėjo, kad išvykus iš Goro, kur rotacijos metu paprastai tarnauja apie 150 karių, dalyvavimą NATO operacijoje Afganistane tęs šalies Specialiųjų operacijų pajėgų kariai, Oro pajėgų mokymo grupė ir logistinį aprūpinimą užtikrinantis vienetas. Kiti dalyvavimo operacijoje Afganistane formatai, jo teigimu, priklausys nuo politinių sprendimų.

„Grupių didinimas ar mažinimas yra politiniai sprendimai. Mes visada duosime karinį patarimą, tačiau ne mes nuspręsime, kaip keisti ten esančius vienetus ar jų skaičių. Mūsų karinis vertinimas labai priklausys nuo to, kokie koalicijos poreikiai. NATO dabar vyksta planavimo procesas, kaip atrodys misija po 2014 metų“, - sakė V.Tamošaitis.

Užsienio reikalų ministerija yra parengusi Seimo nutarimo projektą, pagal kurį nuo 2014 metų į Afganistaną galėtų būti siunčiama iki 200 karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų. Pagal dabartinį Seimo mandatą, kuris galioja iki 2013 metų pabaigos, į Afganistaną gali būti siunčiama iki 290 karių.

Krašto apsaugos ministro Juozo Oleko teigimu, kaip atrodys Lietuvos karių buvimo perspektyvos Afganistane po 2014 metų, aiškės artėjant šių metų pabaigai.

„Mes pasiliekame su savo kitais pajėgumais, kuriuos turime pietuose, iki 2014 metų. O rimtesnis aptarimas, kas bus po 2014-ųjų, kiek reikės, priklausys nuo susitarimų su Afganistano vyriausybe, ir tai, matyt, bus aišku iki šių metų pabaigos“, - teigė J.Olekas.

Pasak V.Tamošaičio, jau dabar galima teigti, kad dalyvavimas NATO operacijoje Afganistane Lietuvos kariuomenei turėjo „neįkainojamą naudą“.

„Tai yra tarptautinė patirtis. Ar mes kalbėsime apie tarptautines operacijas ar NATO 5-ojo (gynybines) straipsnio operacijas, mes visada turėsime veikti kartu su sąjungininkais. Tai yra puiki treniruotė. Neįkainojama nauda ten esantiems padaliniams, neįkainojama nauda mums kaip operaciniam štabui“, - kalbėjo Jungtinio štabo viršininkas.

„Mes išbandome viską. Pirmiausia išbandome personalo atsparumą stresui. Matosi, kas stresinėje aplinkoje gali vykdyti užduotis, o kas užduočių vykdyti negali. Mes išbandome savo ginkluotę, mes identifikuojame technikos trūkumus, kuriuos pašaliname. Niekur taip neišmoksime, kaip kartu sąjungininkais vykdydami realias operacijas“, - teigė jis.

Nuo 2005 iki šiol Gore Lietuva prarado vieną karį. Vienuolika karių patyrė sužeidimus, visi jie vėliau grįžo į tarnybą.

„Aš nesakyčiau, kad žuvo tik vienas karys. Žuvo karys. Liko jo žmona, du vaikučiai našlaičiai. Be abejonės, didžiulis praradimas tiek jo šeimai, tiek jo artimiesiems, tiek jo tarnybos draugams“, - seržanto Arūno Jarmalavičiaus žūtį per riaušes Čagčarane ir PAG stovyklos užpuolimą 2007-ųjų gegužę prisiminė Jungtinio štabo vadas.

Civiliniai projektai bus nukreipti į Afganistano specialistų rengimą

Lietuvos specialiosios misijos Afganistane vadovas Gintaras Bagdonas BNS sakė, kad Lietuvai yra siūloma kariams išvykus iš Goro dalyvauti projektuose rengiant Afganistano civilius tarnautojus, geležinkelių, taip pat gaisrų gesinimo bei ekstremalių situacijų valdymo, civilinės aviacijos saugos specialistus.

„Sprendimai dar nėra padaryti, jų yra pakankamai daug, mums reiks apsistoti ties kažkuria sritimi, nes mes neturime tiek daug lėšų“, - teigė G.Bagdonas.

Pasak jo, vertingiausi vystomojo bendradarbiavimo projektai yra tie, kuriais „investuojama į žmogų“.

„Pagrindinės sritys, kurias ir toliau remsime, tai gero valdymo, įstatymo viršenybės projektai, administracinių gebėjimų vystymas, mokymas. Tai nėra labai brangu, to labiausiai nori mūsų Afganistano partneriai“, - kalbėjo specialiosios misijos vadovas.

Pernai liepą tarptautinė bendruomenė Tokijuje įsipareigojo Afganistano ekonominiam vystymui per ketverius metus skirti 16 mlrd. dolerių. Lietuva taip pat prisidėjo prie šio įsipareigojimo, tačiau, pasak G.Bagdono, tik kasmet Seimui patvirtinus biudžetą bus galima tiksliai pasakyti, kiek šalis skirs Afganistanui tais metais.

Teigiama, jog ši suma kasmet gali siekti apie 2 mln. litų.

G.Bagdonas pažymėjo, jog Lietuvai išėjus iš Goro gali šiek tiek sumažėti ir specialiosios misijos personalo skaičius.

„Šiuo metu negaliu atsakyti, nes vyksta diskusijos. Mno nuomone, šiek tiek sumažės misijos personalo. Šiuo metu vienas specialiosios misijos atstovas, deleguotas Krašto apsaugos ministerijos, yra PAG vado patarėjas politikos klausimais. Uždarius PAG jo etatas, manau, nebus reikalingas. Dėl kitų darbuotojų negaliu pasakyti, šiuo metu mes esame keturiese“, - sakė jis.

Pasitraukus Vakarams, vyks Afganistano „pakistanizacija“ - ekspertas

Islamo ir musulmoniškų valstybių ekspertas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius BNS teigė, kad pagrindinė grėsmė Goro provincijoje yra ne islamistiniai sukilėliai, bet tarpgentiniai konfliktai bei kriminalinės struktūros, užsiimančios ginklų prekyba, narkotikų auginimu, plėšikavimu.

„Tai yra etniniu, kartais konfesiniu, bet dažniau gimininiu, teritoriniu pagrindu susiformavusios grupės ir grupuotės, kurios labai dažnai susijusios su nelegaliomis veiklomis. Šitas lygmuo labai dažnai lieka už didžiųjų politikų pasisakymų, o būtent toks lygmuo kalbant apie Goro provinciją ir yra svarbiausias“, - teigė jis.

„Galėčiau tokį pavyzdį pasakyti. Tos vietinės grupuotės, tikrai ne maištininkų, ne Talibano, netgi imdavo mokesčius iš krovininių vilkstinių, kurios aprūpindavo Lietuvos kariuomenę kuru ir kitomis reikalingomis medžiagomis. Kitaip tariant, reketuodavo“, - teigė E.Račius.

Pasak jo, kalbėti, jog Gore ir kitose Afganistano provincijose saugumo saugumo padėtis yra gera, „būtų mažų mažiausiai neteisinga“. Didžiausias problema Gore, anot jo, yra tai, jog dėl būtinų didžiulių investicijų provincijoje būtų labai sunku sukurti kokios nors rūšies pramonę, kuri būtų ekonomiškai atsiperkanti. Taip pat, pasak E.Račiaus, Gore, kaip ir kitur Afganistane, populiaresnė yra ginklo, o ne darbo kultūra.

Eksperto teigimu, vietos gyventojai su Vakarų investicijomis elgiasi kaip vartotojai, bet ne kaip savininkai - jiems suteiktų vertybių ir turto nesaugo, o dėl to kaltė tenka ir jų mentalitetui, ir patiems Vakarams.

„Kas keistina? Labai daug kas. Bet mes galime klausti: o kada tai padaryti, nes per dešimt metų tai nebuvo padaryta? Ir atsakymas yra: viskas, laikas prarastas. Tą reikėjo daryti 2002-2003, vėliausiai 2004 metais, t.y. lygiai dešimčia metų anksčiau“, - kalbėjo E.Račius.

„Tikrai nebūtų teisinga sakyti, kad Čagčarano miestui naudos nebuvo. (...) Bet 95 proc. Goro gyventojų gyvena kaimuose, kurie neturi ne tik jokių normalių dalykų, kaip keliai ar elektra, bet apskritai išgyvenimas yra labai sudėtingas. Tai ar Lietuvos buvimas Goro provincijoje prisidėjo prie tų bent jau 650 tūkst. žmonių lygio pakėlimo? Atsakymas: minimaliai“, - teigė jis.

Pasak eksperto, dabar bergždžia svarstyti, kad įmanoma greitai išspręsti Afganistano vietos ir nacionaliniame lygmenyje susikaupusias problemas bei nuslopinti nepasitenkinimą tarptautine bendruomene bei centrine valdžia.

„Matyt, mes galiausiai grįšime į de facto situaciją, kuomet padėtis keisis taip, kad į valdžią vienokiu ar kitokiu būdu ateis tos jėgos, kurios sugebės įvesti tvarką, kuri, būkime atviri, primins buvusią tarp 1996 ir 2001 metų. Kitaip tariant, griežtos rankos, gal ne visai ideologinę Talibano, bet kuri turės jėgos, brutalios jėgos, būdu vėl iš naujo suvienyti valstybę. Tą Talibanas buvo labai sėkmingai padaręs, ir saugumo bei teisingumo prasme didžiajai daliai piliečių buvo daug patogiau gyventi negu bet kada po 2001 metų“, - prognozavo ekspertas.

Toks Afganistanas, jo nuomone, palaikytų pragmatiškus santykius sa Vakarais, tačiau šios šalies, kuri tikriausi ims priminti Pakistaną, nebūtų galima vadinti provakarietiška ar proamerikietiška.

„Tas pragmatinis santykis yra akivaizdus kaimyninėje valstybėje. Aš turiu omeny Pakistaną. Galima kalbėti ir gal ne visai tiksliai sakyti “pakistanizacija„. Bet Pakistanas ir yra tokia valstybė, kur yra labai skirtingos etnokonfesinės bendruomenės, kurios tarpusavyje neretai nesutaria, bet griežtos linijos besilaikant, šiek tiek imituojant demokratiją, yra bandoma tą naciją išlaikyti sutelktą, kiek tai įmanoma“, - sakė E.Račius.

„Klausimas: ar Pakistano režimas provakarietškas, ar ne provakarietškas? Vienareikšmiško atsakymo nėra. Ten yra žmonės, kurie galbūt ir nuoširdžiai yra provakarietiški, o kiti tiesiog imituoja savo provakarietškumą realiai būdami labai antivakarietiški“, - teigė jis.

JAV pavyko sunaikinti „Al Qaeda“

Pasak E.Račiaus, sunku kalbėti apie tarptautinių pastangų sėkmę siekiant Afganistaną paversti provakarietiškai mąstančia valstybe, tačiau Vakarams, o ypač JAV, pavyko pasiekti tikslą sunaikinti islamo teroristų organizaciją „Al Qaeda“.

„Kalbėti apie naujos “Al Qaeda'os„, taip laisvai veikiančios, kaip ji veikė Afganistane iki 2001 metų, susiformavimą ar atsikūrimą tikrai nebegalime. Šia prasme amerikiečiai tikslą yra pasiekę. “Al Qaeda'os„ nebėra, nebėra Afgabistane ir daug kur pasaulyje. (...) Ar tai reiškia, kad amerikiečiai pasiekė, kad Afganistane yra vis daugiau žmonių, kurie mąsto provakarietiškai? Žinoma, ne. Ar amerikiečiai pastaruosius penkerius metus to siekė? Atskaymas - ne“, - kalbėjo E.Račius.

Tolesni kovos su terorizmu rezultatai, jo nuomone, priklausys nuo to, kaip tai pavyks daryti ne tiks šiame Azijos regione, bet visame pasaulyje.

„Čia kalbame apie globalius tikslus. Kalbame apie tai, kiek Jungtinėms Valstijoms pavyks tą džihadizmo kultūrą parklupdyti visame pasaulyje, pradedant, žinoma, nuo Somalio. Dabar jau kalbame ir apie Malį. Kiek tai pavyks daryti globalių lygmeniu, tiek tai pavyks padaryti ir Afganistane“, - sakė jis.

Komentuodamas NATO operaciją Afganistane, jis pažymėjo, kad oficialiai niekas niekada „neprisipažins, kad tai buvo totali nesėkmė“, tačiau, eksperto nuomone, žiūrint ne per politkorektiškus akinius, didelę šios operacijos sėkmę sunku įžvelgti.

„Karių, vietos žmonių gyvybių, o taip pat sunaudotų lėšų prasme, tai buvo baisingai brangi operacija. Ji galbūt buvo naudinga NATO ta prasme, kad NATO galėjo įgyvendinti siekį, kad valstybių narių kariuomenės galėtų koordinuoti savo veiksmus ir dirbti išvien. Tas buvo naudinga. Bet rezultato vietoje (angl. on the ground) prasme, kažin, ar šią operaciją galima vertinti, kaip itin sėkmingą“, - teigė VDU profesorius.

„NATO ir Jungtinėms Valstijoms didžiąja dalimi pasitraukus, negalime sakyti, kad viskas grįš, kur buvo, nes neįmanoma grįžti. Bet judės ne ta linkme, kuria tiek NATO kaip organizacija, tiek NATO narės, tiek Europos Sąjunga norėtų, kad ta valstybė vystytųsi“, -  pažymėjo jis.