70 metų po kelionės, paskatinusios sukurti žydų valstybę

Sekmadienį tą drąsų bandymą pasiekti britų kontroliuotą Palestiną miestas paminėjo dalyvaujant keliems dar gyviems jo dalyviams ir Prancūzijos didžiajam rabinui Haimui Korsiai (Haimui Korsijai).

„Šis kartas yra paskutinis, kai dalyvauja liudininkai: po 10 metų jų nebebus“, – sakė Freddy Dranas (Fredis Dranas), vienas „Exodus“ komiteto“ prezidentų ir netoli Monpeljė esančio Seto žydų bendruomenės atstovas.

„Išsiaiškinome, kad Sete ir (jo) regione pusė gyventojų nežino apie šį įvykį, kuris smarkiai paveikė 20-ojo amžiaus istoriją“, – sakė F.Dranas, kuris atminimo renginį pavadino „edukaciniu projektu jaunesnėms kartoms“.

Tuo laivu plaukusių žmonių vargus atpasakojo įsimintinas Otto Premingerio (Oto Premingerio) 1960 metų filmas „Išėjimas“ (Exodus), kuriame suvaidino Paulas Newmanas (Polas Niumanas).

„Tarsi kopti į Sinajaus kalną“

„Lipti į šį laivą buvo tarsi kopti į Sinajaus kalną“, – per sekmadienio ceremoniją sakė Isthakas Romanas, kurio tėvas buvo tame laive.

Naktį į 1947 metų liepos 11-ąją keistas, sausakimšas laivas, kuriame buvo daugiausia nacių koncentracijos stovyklų siaubą išgyvenę žmonės, lėtai pajudėjo iš uosto, oficialiai – į Kolumbiją.

Operaciją surengė žydų sukarinta organizacija „Haganah“, kuri įsigijo šį atgyvenusį plokščiadugnį laivą, iš pradžių skirtą plaukioti tik upėmis, ir paslapčia atplukdė jį iš JAV į Viduržemio jūrą.

Tuo pačiu metu organizacija pradėjo daugiau kaip 170-čia sunkvežimių vežti į Setą tūkstančius būsimų emigrantų.

„Jei nebūtume greitai nusprendę įlaipinti tuos 4 554 žmones, būtume turėję rimtų problemų“, – sakė sunkvežimių konvojaus vadovas, vienas iš penkių tuometinių Seto gyventojų, dalyvavusių metinių minėjime.

„Haganah“ stovėjo už šios visiškai slaptos operacijos, labai nedaug žmonių Sete žinojo, kas vyksta“, – sakė Gustave‘as Brugidou (Giustavas Briužidu), Seto istorijos draugijos prezidentas.

Daugumos gyventojų dėmesys buvo nukrypęs į dviračių lenktynes „Tour de France“, kurios liepos 10-ąją vyko šiame mieste, ir jie „buvo priblokšti pamatę visus tuos žmones, atvykstančius ant Sen Luji molo su žieminiais drabužiais vasaros viduryje“, sakė jis, paminėdamas uosto prieplauką.

Pasaulio pasipiktinimas

Keleiviai – įvairių šalių piliečiai, tarp kurių buvo maždaug 1,7 tūkst. moterų ir 950 vaikų, – susigrūdo į laivą, kuris dar vadinosi „President Warfield“. Jų tikslas buvo pralaužti britų blokadą žydų imigracijai į Palestiną, kur sionistų judėjimas vylėsi įkurti žydų valstybę. Liepos 16-ąją laivas buvo pervadintas „Exodus 47“, turint omenyje biblinį Mozės Egzodą (Išėjimą); buvo pakelta vėliava su Dovydo žvaigžde.

Po dviejų dienų britų karinio jūrų laivyno laivas, kuris sekė „Exodus“, sustabdė jį vos už kelių dešimčių kilometrų nuo Palestinos krantų. Per konfrontaciją žuvo mažiausiai du žmonės.

„Laivo vadas paprašė jų liautis kovojus, jis pasakė: „Mano misija yra nuvežti žydus į Izraelį gyvus, ne mirusius“, – per ceremoniją hebrajiškai pasakojo Yossi Bayoras (Josis Bajoras), vienas „Exodus“ keleivių, kuriam tuo metu buvo 15.

Keleiviai buvo suimti ir perkelti į kalinių laivus, kurie nuplaukė prie Prancūzijos krantų. Ten žmonės atsisakė išlipti. Po kelių savaičių šie Holokaustą išgyvenę žmonės buvo nugabenti į Hamburgą Vokietijoje, į britų kontroliuotą zoną, kur buvo grąžinti į stovyklas.

„Sąlygos buvo baisios, neturėjome gultų, visi gulėjo ant grindų“, – pasakojo Y.Bayoras.

Šis išmėginimas išprovokavo pasaulio pasipiktinimą. Dauguma keleivių vėliau buvo internuoti Kipre, kuris tuo metu buvo britų kolonija, ir Izraelio nepasiekė iki 1948 metų, kai šis deklaravo valstybingumą.

„Odisėjos, į kurią iš Seto leidosi šis laivas, dėka ... po kelių mėnesių buvo įkurta Izraelio valstybė“, – sakė G.Brugidou, akcentuodamas šio įvykio poveikį Jungtinių Tautų 1947 metų lapkričio balsavimui už Palestinos padalijimą.