200 m. po lemiamo Napoleono pralaimėjimo: tebevyksta ginčai dėl imperatoriaus paveldo

Nors praėjo jau 200 metų nuo Napoleono lemiamo pralaimėjimo Vaterlo mūšyje, didžiausio visų laikų Prancūzijos karvedžio, kurio palaikai ilsisi po tviskančiu Invalidų komplekso kupolu Paryžiuje, paveldas tebekursto karštas diskusijas.

Keli prancūzai turistai, iš atėjusių pareikšti pagarbos velioniui imperatoriui, ginčijosi tarpusavyje: Jeanas-Marie (Žanas Mari) sakė, kad Napoleonas buvo „diktatorius“, bet jo žmona Claudine (Kloden) priminė vyrui, kad jis „padarė didžių darbų, įdiegė teisinę sistemą Prancūzijoje“.

Kita prancūzas turistas, vardu Mika, kritikavo Napoleono „piktnaudžiavimą valdžia“, o jo mergina atsakė, kad imperatorius „eksportavo Prancūzijos revoliucijos vertybes“.

Napoleonas turi daug gerbėjų visame pasaulyje – netgi Britanijoje, kuri buvo jo priešininkė. Pietų Korėjoje vienas iš paukštynų verslo kapitalą susikrovęs magnatas neseniai įsigijo imperatoriaus kadaise nešiotą kepurę už 2,2 mln. JAV dolerių (2 mln. eurų).

Tačiau tėvynėje visuomenės požiūris į Napoleoną turi daugiau niuansų, nors imperatorius iki šiol daugelį žavi.

„Man Napoleonas simbolizuoja gėrį ir blogį vienu metu“, – sakė istorijos studentas Alaume'as Houdry (Alomas Hudri), rodydamas imperatoriaus kapą pas jį į svečius atvykusiam draugui palestiniečiui.

„Napoleonas įgyvendino labai svarbių reformų. Jis grąžino šlovę Prancūzijai. Bet daug gyvybių buvo paaukota dėl jo šlovės troškimo“, – pridūrė jis.

Napoleono laikų istorijos žurnalo redaktorius Davidas Chanteranne'as (Davidas Šanteranas) sakė, kad Prancūzija jaučia „susižavėjimą ir koktumą“ vienu metu, bet pabrėžė, kad išlieka „milžiniškas visuomenės susidomėjimas jo asmenybe, darbais ir savarankiškai iškilusio žmogaus svarba“.

Žmones tebežavi kai kurie imperatoriaus gyvenimo aspektai: jo iškilimas iš nežinomybės iki Europos užkariautojo, jo mirtis tremtyje ir jo moterys – ypač neištikimoji imperatorienė Josephine (Žozefin).

Visoje Prancūzijoje imperatoriaus gerbėjai rengia garsių Napoleono armijų mūšių rekonstrukcijas, kolekcionuoja tų laikų rankraščius ir su Napoleonu susijusius daiktus – netgi naktipuodį su didžiojo veikėjo atvaizdu.

Jo įtaka Prancūzijos populiariajai kultūrai taip pat yra milžiniška, sako istorikas Jeanas Tulard'as (Žanas Tularas), 1967–2002 metais vadovavęs Napoleono katedrai Paryžiuje veikiančiame Sorbonos universitete.

„Po jo mirties kiekvienais metais apie jį būdavo parašoma knyga arba straipsnis“, – pažymėjo J.Tulard'as.

Be to, Napoleonas tapo veikėju daugiau negu 1 000 filmų; ir šiuo metu Prancūzijoje veikia keturios parodos, skirtos istorinio pralaimėjimo Vaterlo mūšyje 200-ųjų metinių atminimui.

Napoleonas – Hitlerio kūrėjas?

Prieštaringą imperatoriaus vertinimą jo tėvynėje, ko gera, labiausiai atspindi faktas, kad šalies sostinėje apstu aikščių ir gatvių, pavadintų istorinių veikėjų vardais, bet nėra nė vieno „Napoleono bulvaro“ arba „Napoleono aikštės“.

Bonaparto gatvelė (Rue Bonaparte) Paryžiaus Lotynų kvartale yra vienintelė užuomina mieste apie žmogų, kuriam prižiūrint buvo pastatyti kai kurie svarbiausi sostinės architektūros paminklai, tarp jų ir Triumfo arka bei Menų tiltas per Senos upę.

D.Chanteranne'as sakė, kad „posūkio tašku“ visuomenės nuomonėje tapo Antrasis pasaulinis karas.

Prieš karą Napoleonas laikytas Prancūzijos revoliucijos ir liaudies didvyriu, aiškino redaktorius.

„Vėliau žmonės pradėjo jį neteisingai laikyti didžiųjų XX amžiaus diktatorių pirmtaku, lygindami jį su Hitleriu arba Stalinu“, – pridūrė jis.

Prancūzija pradėjo mažiau gilintis į teigiamus jo paveldo aspektus ir labiau susitelkė į „vergijos atkūrimą 1802 metais, 600–700 tūkst. žmonių žūties per Napoleono karus ir jo ekspansionistinę užsienio politiką“.

Šis Prancūzijos visuomenės nuomonės skilimas atsispindi ir jos politiniuose sluoksniuose.

Kairiajai Prancūzijos politikos stovyklai atstovaujantis buvęs premjeras Lionelis Jospinas (Lionelis Žospenas) parašė knygą apie „Napoleono blogį“, kurioje kaltina imperatorių, kad šis „iškraipė revoliucijos idėjas“ ir primetė Prancūzijos žmonėms „kraštutinį dominavimą“, „despotizmą“ bei „policinę valstybę“.

Kitam politinio spektro galui priklauso buvęs dešiniųjų pažiūrų premjeras Dominique'as de Villepinas (Dominikas de Vilpenas) – aistringas Napoleono relikvijų kolekcininkas ir kelių knygų apie tą epochą autorius.

Tačiau iš tikrųjų politikų požiūryje į Napoleoną aiškios takoskyros nėra.

Žaliųjų senatorius Jeanas-Vincent'as Place'as (Žanas Vensanas Plasas) neigia esantis „Napoleono gerbėjas“, bet gali ištisas valandas pasakoti apie tą „nepaprastą žmogų“.

„Šiuo metu planuoju būti Vaterlo mūšio lauke birželio 18-ąją“, – sakė jis.