1917 m. revoliucijų sukaktys skaldo Rusiją

Vasario revoliucijos šimto metų sukaktis (pagal senąjį Julijaus kalendorių jos pradžia datuojama vasario 23 d., pagal šiais laikais paprastai naudojamą Grigaliaus – kovo 8 d.) Rusijoje minima garsiai – iki pat metų galo ir ilgiau visoje šalyje šia proga vienas po kito numatomi įvairiausi renginiai.

Daugiausia klausimų – dėl Spalio revoliucijos reikšmės

1917-ųjų vasario mėnesio sujudimas, per kurį buvo nuverstas caras Nikolajus II, kiekvienam sovietų laikų mokyklinukui buvo žinomas kaip Buržuazinė revoliucija. Imperijos gyvavimo pabaiga Rusijoje buvo tokia pat tyli, kaip Michailo Gorbačiovo atsistatydinimas ir Sovietų Sąjungos griūtis po 74 metų gyvavimo. Komunistų vertinimu, 1917-ųjų revoliucija tebuvo nedidelis „apšilimas“ prieš didžiąją Spalio revoliuciją, per kurią valdžią į savo rankas perėmė Vladimiro Iljičiaus Lenino vedami bolševikai.

Tai viena iš priežasčių, kodėl šios dienos Rusijoje Vasario revoliucijos sukaktis kelia kur kas mažiau diskusijų negu Spalio revoliucijos minėjimas. Vertindami Spalio revoliuciją, su dilema susiduria ne tik prezidentas Vladimiras Putinas ir jam artima Kremliaus aplinka, bet ir Rusijos istorikai bei daugelis eilinių rusų.

Tiesą sakant, dėsto M. Dejevsky, likus maždaug aštuoniems mėnesiams iki Spalio revoliucijos šimto metų jubiliejaus, yra visiškai neaišku, ar šia proga Rusijoje bus rengiamas koks nors oficialus minėjimas. Ir jei jis vis dėlto bus, kol kas visiškai neaišku, koks bus jo turinys.

Savotiškas sprendimas buvo pasirinktas 2014-ųjų Sočio žiemos olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijai. Revoliucijos metai buvo vaizduojami itin triukšmingai, žaižaruojant raudonai ir oranžinei, demonstruojant ginklus ir mojuojant transparantais. Vis dėlto, pasak M. Dejevsky, pompastiškoje žaidynių atidarymo fiestoje revoliucijos pašlovinimas buvo tik vienas iš didžiojo Rusijos istorijos maršo – nuo viduramžių iki XXI amžiaus – elementų. Nebuvo reikalo gilintis į istorines detales, kaip ir nebuvo reikalo apie tai turėti kokią nors nuomonę.

Šimtmečio minėjimas – kas kita. Bet koks minėjimas turi kuo labiau atspindėti istoriją. Ir visa Rusija, kiekvienas rusas, privalo turėti nuomonę apie minimą įvykį. Tačiau tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti. Net ir po 100 metų – net ir pačiai Sovietų Sąjungai jau seniai tapus istorija.

Straipsnio autorės M. Dejevsky įsitikinimu, pareikšti nuomonę buvę paprasčiau net 1991-ųjų pabaigoje, kai komunistų valdymo ir Sovietų Sąjungos baigtis daugelio buvo suvokiama kaip Bolševikų revoliucijos „anuliavimas“. Iš tremties grįžo kai kurie sovietinio komunizmo priešai. Vyko pasirengimas Maskvos patriarchato ir emigracijoje veikiančios Rusijos Ortodoksų Bažnyčios susijungimui. Perlaidoti paskutinio valdžiusio caro ir jo šeimos palaikai. 70 istorijos metų galėjo būti suvokiami kaip tragiška klaida.

Dabar, deja, viskas gerokai sudėtingiau.

V. Putinas balansuoja ant prarajos krašto

Po revoliucijos įsiviešpatavęs Sovietų valdymas truko per ilgai, kad jį būtų galima laikyti istoriškai nereikšmingu. Sovietai valdė pakankamai ilgai, kad dar ir gyvojoje istorijoje SSRS pėdsakas tebėra palyginti ryškus, tačiau ne tiek ilgai, kad tai turėtų kokios nors įtakos dabartinei Rusijos pasaulėžiūrai, tikina M. Dejevsky.

Nuo Sovietų Sąjungos griūties praėjus ketvirčiui amžiaus, Bolševikų revoliucijos palikimas kelia pačių įvairiausių minčių – ko negalėjo būti Sovietų Sąjungos laikais. Yra rusų, kurie smerkia bolševizmą su visais jo atributais ir džiaugiasi Sovietų eros žlugimu, žvelgdami į jį kaip į ilgai lauktą išsigelbėjimą.

Yra ir tokių, kurie vengia peikti J. Staliną, vertindami jį kaip V. Lenino įpėdinį ir didį karo vadą. Tačiau daugelis rusų paskendę dvejonėse. Jie pripažįsta, kad, nors Bolševikų revoliucija davė naudos žemiausio socialinio sluoksnio atstovams, pavyzdžiui, jiems buvo sudarytos sąlygos įgyti išsilavinimą, vis dėlto kartu ji ne tik sugriovė aristokratiją, bet ir sutrypė pirmąsias vidurinės klasės užuomazgas.

Dėl šių prieštaringų požiūrių susiformavo praraja, ant kurios krašto V. Putinui teko (ir tenka) balansuoti visais jo vadovavimo šaliai metais.

Jam pavyko nesukurstyti aistrų iš dalies dėl to, kad jis atkakliai reikalavo istorijos pamokose apie V. Leniną, J. Staliną ir Levą Trockį pasakoti ne mažiau negu apie Andrejų Sacharovą ir Aleksandrą Solženicyną. Tokia jo pozicija nulėmė tam tikrą praeities atgimimą – pavyzdžiui, atnaujintas Sovietų Sąjungos himnas (ta pati melodija, tik žodžiai kiti). V. Lenino palaikų laikymas mauzoliejuje Raudonojoje aikštėje taip pat liudija apie tai, kad bet kokie mėginimai perrašyti bolševikų istoriją – bent jau šiuo metu – galėtų pakvipti problemomis.

Dar viena iš priežasčių, kodėl Rusijai tenka laikytis tokio dvilypio požiūrio į revoliucijos šimtmečio minėjimą, yra labiau šiuolaikinė – sietina su visais neseniai Rusijos pasienyje vykusiomis vadinamosiomis spalvotosiomis revoliucijomis: 2005-ųjų Oranžine revoliucija ir 2014-ųjų Euromaidanu Ukrainoje, 2008-ųjų Rožių revoliucija Gruzijoje, taip pat ir Arabų pavasariu. Baiminamasi, kad kita gali būti jų šalis.

Palyginti su tuo, kiek diskusijų ir nesutarimų kelia Spalio (Bolševikų) revoliucija, į Vasario (Buržuazinę) revoliuciją žvelgiama kur kas nuosaikiau. Pastarosios žlugimas, atvedęs į valdžią bolševikus, vis dėlto kelia klausimų, dėl kurių nebuvo sutariama anuomet ir vėl nėra sutariama dabar.

M. Dejevsky nuomone, esminis klausimas – ar kitomis aplinkybėmis Rusija būtų gebėjusi modernizuotis ir tapti demokratine valstybe? Ar ji turėjo šansą tapti tokia pat modernia, kokios yra kitos šalys?

Po Sovietų Sąjungos griūties Rusijoje vėl pradėta gilintis į tai, kas vyko paskutinį dešimtmetį iki 1917-ųjų. Dažnai imtas užduoti klausimas – ar Rusijai nevertėtų tiesiog iš naujo pradėti toje vietoje, kur jos pažanga buvo negailestingai užgniaužta, t.y. grįžti prie monarchijos?

Garsaus rusų režisieriaus Stanislavo Govoruchino filmas „Rusija, kurios mes netekome“ – tai odė carinei Rusijai, nostalgija persmelktas ikirevoliucinio laikotarpio paveikslas. Deja, didžioji dalis romantizmo jau seniai išsisklaidė.