Vilniaus čigonų tabore klesti vergovė

Kaip kiekvienas šeimininkas kieme turi šunį, taip čigonų šeima turi vergą – čia pat, šalia spindinčiais vartais į Vilnių vadinamo tarptautinio oro uosto gyvuoja šiuolaikinė vergovė, iš kurios dažnas ištrūksta tik pakratęs kojas.

Sugebėjo pabėgti

Visą šią savaitę Didžiojoje Britanijoje netilo kalbos apie šiuolaikinę vergovę. Praėjusį sekmadienį per policijos reidą čigonų tabore Anglijos rytinėje Bedfordšyro grafystėje buvo išlaisvinti 24 vyrai, tarp jų – vienas Lietuvos pilietis. Kai kurie išlaisvintųjų net 15 metų buvo čigonų vergai: gyveno šunų būdose, badavo ir dirbo juodžiausius darbus. Vergams, kurių dauguma buvo priklausomi nuo alkoholio ar kvaišalų, buvo grasinta fizinėmis bausmėmis, jei jie paliktų taborą.

Panaši šiuolaikinė vergovė gyvuoja ir Vilniuje, tiksliau, Kirtimuose esančiame tabore. Čia netrūksta nečigoniškos išvaizdos žmonių, kurie tapo ne tik narkotikų, bet ir romų vergais. Juodžiausius ir sunkiausius darbus jie dirba už dozę, truputį valgio ir galimybę prigulti čigonų pašiūrėse.

„Kaip kiekvienas šeimininkas kieme turi šunį, taip čigonų šeima turi vergą. Keliai iš taboro du – pabėgti arba laukti mirties“, – sakė 23 metų vilnietis Sergejus (vardas pakeistas), užpraėjusią vasarą čigonų tabore vergavęs savaitę. Paskui jis suprato, kad, kol dar turi jėgų, reikia nešti iš ten kailį.

Šiuo metu Sergejus bando atsikratyti narkotikų priklausomybės – gyvena priklausomybės ligų reabilitacijos centre.

Iš pradžių – draugai

Purvina ir pilna šiukšlių 2-ojo (arba Aukštutinio) čigonų taboro pagrindinė gatvė. Po ją laksto šunys, murkdosi vaikai. Čia pat mėtosi panaudoti vienkartiniai švirkštai. Kai kurie jų – su krauju. Abipus gatvės – palaikės trobos, pašiūrės, šunų būdos, įvairūs rakandai.

Šia gatve apie penkerius metus vykdavo Sergejus pirkti narkotikų. Iš pradžių, kai vartojo heroiną, amfetaminą, jų pirkti ten nusigaudavo mašina. Vėliau, kai švirkšdavosi aguonų nuovirą, vadinamąją širką, į taborą traukdavo pėsčiomis.

„Kai dirbau statybose, autoservise, sandėliuose ir turėjau pinigų, į taborą atvažiuodavau mašina. Vienam važiuoti man visada būdavo baisu. Vieną kartą čigonai mašinos vos neatėmė“, – pasakojo Sergejus.

Tabore laikoma, kad tie, kurie vartoja heroiną, yra aukštesnio lygio narkomanai. O vartojantys „širką“ – žemo lygio. „Širka“ – neturtingų ir puolusių narkotikas.

„Iš pradžių galėjau už 20 litų nusipirkti heroino “čekį„. Kitoks bendravimas su tavimi, kiti narkomanai. Ir čigonai į tave žiūri kitaip. Heroiną pirkdavau iš vieno vyresnio čigono. Susibendravome, susipažinau su dar keliais čigonais“, – pasakojo vaikinas.

Bet atėjo metas, kai Sergejus neišgalėjo sukaupti 20 litų heroino „čekiui“. Jis jau buvo praradęs darbą dėl narkotikų, palikęs namus dėl vagysčių iš kaimynų ir barnių su tėvais.

„Aš – darbštus žmogus. O jie manė, kad turiu auksines rankas, galiu dirbti visokius darbus“, – pasakojo vaikinas, tabore už dozę heroino tai vienam, tai kitam romui atlikęs elektros darbus.

„Maniau, blyn, nieko čia bloga. Jiems ką nors padirbu, su jais prie stalo valgau, jie man duoda du “čekius„. Blyn, čia prabanga, – prisiminė Sergejus. – Kartą neturėjau heroinui pinigų. Čigonai pasiūlė: “Paragauk „širkos“.„ Paragavau – tik 8 litai, ir man gerai. Kur anksčiau 20, 40, o dar anksčiau, kai rūkydavau heroiną, net 200 litų reikėdavo per dieną, tai dabar – 5–10, ir viskas. Man buvo gerai.“

Apsigyveno čigonės namuose

Tėvai daug kartų sūnui tiesė pagalbos ranką, veždavo detoksikuotis, bet jis pabėgdavo. Dėl to namie kildavo konfliktų. Po vieno tokio konflikto Sergejus prisiminė „savo draugus“ čigonus ir nusprendė traukti pas juos. Jaunas vyras nuvažiavo į Aukštutinį taborą pas minėto vyresniojo čigono seserį Larą. Ši prekiavo narkotikais, tačiau pati jų nevartojo.

Lara jam paklojo patalą koridoriuje ant kušetės – taip prasidėjo vergo gyvenimas.

Sergejus į Laros trobą įstatė langus, įvedė elektrą, pataisė malkinės stogą, iš šulinio nešiojo vandenį, kieme dalgiu nupjaudavo žolę, kur reikia, ant trobos plyšio užkaldavo lentą. Tiesa, Sergejus pripažįsta, kad nebadavo – valgį ruošdavo Lara.

„Susidraugavome. Aš jai patikau. Tačiau tokios jų taisyklės, kad moteris negali bendrauti su baltuoju. Jeigu mato, kad ji bendrauja su baltuoju, ją išvaro iš taboro. Už tokius darbus tėvų pasitikėjimą sunku susigrąžinti. Jeigu išteka už čigono, gauna pinigų, plotą gyventi“, – pasakojo Sergejus.

Trobose – po vergą

Sergejus matė ir anksčiau buvo matęs, kad Aukštutiniame tabore yra ir daugiau baltųjų žmonių – gal 10, gal 12, kurie dirba čigonams įvairius darbus: valo lauko tualetus, išmatas kibirais nešioja, karučiais vežioja smėlį, kažką kasa, skaldo malkas. Ne kartą su jais vaikinas yra trumpai kalbėjęs – tai buvo atvykėliai iš Šalčininkų, Marijampolės ir pan. Daugiau tokių žmonių būna vasarą.

„Vergai? Tačiau jie parsidavė į taborą vergauti savanoriškai. Už “širką„. Kiek aš jų mačiau Žemutiniame, Aukštutiniame ir už geležinkelio esančiuose taboruose? Beveik kiekvienoje troboje. Jį čia laiko heroinas, “širka„ – jis žino, kad narkotikų gaus. Ir jis čia gyvena dėl narkotikų, nors čigonai žmogumi jo nelaiko – jis jų vergas. Bet žmogus nenori eiti vogti, kad turėtų už ką nusipirkti narkotikų, nenori sėsti į kalėjimą, todėl eina dirbti pas čigonus“, – dėstė Sergejus.

Anot jo, tie žmonės negali išeiti iš taboro – gauna narkotikų, gauna pavalgyti – jiems gerai. Jeigu grįžtų į normalų gyvenimą, tektų vogti. O vogti jie neturi jėgų – nusilpę, vos paeina, kai kurie tiesiog pūva nuo žaizdų. Vogti jiems net neapsimoka – nepabėgs nuo policijos.

Gal jų ieško artimieji? Gal jie paskelbti kaip dingę be žinios, o iš tikrųjų – gyvi?

Sergejui teko matyti ir baltųjų moterų. Ką jos tabore veikia, vaikinas tiksliai nežino. Galbūt už dozę narkotikų tvarko vietinių namus, skalbia, ruošia valgį ar tenkina kitus čigonų vyrų įgeidžius.

„Jaučiau, kad tampu kaip zombis – nežinojau, kokia mano savijauta yra iš tikrųjų. Dieną naktį būdavau apsvaigęs. Atsimenu, šviečia saulė, sėdžiu ir galvoju: kada aš buvau blaivus? Neatsimenu“, – pasakojo vaikinas.

„Širka“ verdama trijose minėtų taborų trobose. Kitose pardavinėjamas heroinas, kurį pristato kurjeriai.

„Tačiau heroinas ten buvo prastas, su šiukšlėmis. Heroino “čekyje„ būdavo tik 0,001 proc. “Širką„ pilsto tokiu dideliu kiaulių švirkštu. Per tą “širką„ galima gauti visokių ligų – nešvarus narkotikas. Susileidi, būdavo, ir pradeda kratytis – matyt, būdavo kokia nors bakterija“, – prisiminė Sergejus ir pridūrė, kad iš kitur atsibastę narkomanai čigonų virtą „širką“ girdavo – stipri, esą kituose miestuose tokios negausi.

Ne čigonai – žemesnė rasė

Sergejus suprato, kad teks gyventi visai kitokioje bendruomenėje, kur kita tvarka, gyvenimo būdas, papročiai. Čigonų „rasinės“ taisyklės griežtos – baltieji žmonės žemiau jų. Psichologiškai tabore jam buvo sunku.

Ant kaklo jis nešiojo provoslavišką kryželį. Viena vyresnė čigonė tuoj pat paliepė jį nusiimti ir kažką pradėjo dėstyti apie kitą tikėjimą: esą ir taip nešame kryžių visą gyvenimą, o tu jį dar neši pasikabinęs ant kaklo.

„Aš puoliau su ja į diskusiją – pradėjau ginti savo tikėjimą. Bet pajutau, kad ji psichologiškai labai stipri, daro didelį poveikį. Žiūri į akis ir man darosi silpna“, – pasakojo Sergejus. Jis nusiėmė nuo kaklo kryželį ir įsidėjo į kišenę.

Po kelių dienų jauni Laros kaimynai Sergejui pasakė, kad jis turi mokėti mokesčius – 20 litų per dieną, nes vaikšto jų žeme. Nenori mokėti, vaikščiok Laros kieme. Vandens jis eidavo atnešti į toliau esantį šulinį, amfetamino – į toliau esančią trobą. Išeini už tvoros – mokėk mokestį už žemę, kuria vaikštai.

„Nieko negalėjau padaryti. Aš – vienas, o jų – dešimt, – sakė Sergejus.– Ir Lara nieko negalėjo padaryti. Juk ji susidėjo su baltuoju, ir dar – narkomanu. Kaimynų jaunimas nusistatė ir prieš ją.“

Kai vieną dieną rimtai buvo pasakyta, kad šįvakar reikės sumokėti mokestį už žemę, Sergejus, supratęs, kad jį primuš, nusprendė iš taboro pabėgti. Tačiau čigonai paspendė spąstus – išsislapstė už artimiausių trobų kampų ir ėmė laukti. Tačiau neužteko jiems kantrybės budėti visą naktį. Gilų vidurnaktį Sergejus iš taboro pabėgo.

Mirusius tempia į mišką

Čigonai nebūtų čigonai, kaip teigė Sergejus. Jie vaikinui pasirodė labai gudrūs: žino, kad esi narkomanas ir per daug prieš juos nepasišakosi. Vaikinas matė, kaip kitus narkomanus jie daužė pagaliais, spardė.

„Taip pat mačiau, kaip daug iš miesto atvažiavusių narkomanų guli ant gatvės pamėlę – miršta. Gal per daug kvaišalų įsileido. Tokius žmones čigonai gelbsti – pila ant jų vandenį, daužo, kad atsikeltų. Nenumoja ranka ir nenueina šalin. Juk iš šitų žmonių jie gauna daug pinigų“, – pasakojo Sergejus.

Taip pat čigonai – pikti, ypač tie, kurie pardavinėja narkotikus. Jiems į žmogaus gyvybę nusispjaut. Sergejus girdėjo, kad miškelyje, šalia taboro, yra žmonių kaulų. Jeigu vargšas miršta, kur jį dėti? Kviesi policiją – turėsi bėdų. Geriau nutempti lavoną į mišką ir užkasti.

Primušė Salininkų soduose

Grįžęs į tėvų namus Sergejus vėl paprašė jų pagalbos. Tačiau tėvai pareiškė, kad jo noru mesti narkotikus jau nebetiki. Priminė, jog viskas baigdavosi jo pabėgimu iš ligoninės. Esą nėra tavęs namie, nevagi, kaimynai nesiskundžia, neturime dėl tavęs problemų.

„Kai gyvenau namie, vogdavau. Kaimynai skųsdavosi. Bet vis tiek motinos meilė yra. Motina pradėjo mane gelbėti. Paguldė detoksikuotis. Kurį laiką ten pragulėjau, bet ir vėl pabėgau. Neužteko kantrybės“, – pasakojo Sergejus, svaigintis pradėjęs nuo 18 metų. Nuo „žolės“, LSD, amfetamino, heroino iki čigonų „širkos“.

Ir jis vėl pradėjo vaikščioti į Aukštutinį taborą narkotikų. Bijojo, kad čigonai jo neatpažintų. „Širka“ ten name pardavinėjama lyg kioske. Ateini – atsidaro langelis. Padedi pinigus, o tau – „kaifą“. Langelis užsidaro.

Kartą jis susidūrė su dviem jaunais čigonais, kurie jam liepė mokėti duoklę ir norėjo primušti. „Šakės, papuoliau“, – nutvilkė Sergejų mintis. Tačiau čigonai Sergejaus neatpažino, nors nuo jo pabėgimo buvo praėjusios tiktai kokios trys savaitės.

Pradėjęs svaigintis jis vėl išėjo iš namų ir apsigyveno Salininkų soduose.Vagiantį iš sodų kartą jį pagavo vieno namelio savininkas ir smarkiai primušė.

„Tai buvo kaip ženklas, kad nėra kito gyvenimo, – mano Sergejus. – Jeigu nori vartoti narkotikus, tas ir bus: arba kalėjimas, arba mirtis, arba tave visada daužys. Atsimenu, einu, visas purvinas, kruvinas. Kišenėje buvo keli litai “širkai„, o švirkštui – ne.“

Nusipirkęs narkotikų jis pradėjo šukuoti mišką prie taboro ir ieškoti švirkšto. Suradęs susileido dozę. Panaudotu švirkštu.

„Viskas. Degradacija. Giliausias mano gyvenimo dugnas. Man susimaišė protas. Reikia pradėti naują gyvenimą – galvojau eidamas per mišką. Aš tikrai norėjau gyventi“, – nuoširdžiai kalbėjo Sergejus.

Rūpesčių turi ir bendruomenėje

Jis patraukė namo ir vėl paprašė motinos pagalbos. Gulėdamas ligoninėje laukė, kada galės atvykti į narkomanų reabilitacijos bendruomenę. Jau aštuoni mėnesiai, kaip Sergejus gyvena joje.

„Mama dabar džiaugiasi manimi. Jai nuotaika pakilo. Kai vartojau, kai mane laužydavo nuo abstinencijos, o aš gulėdavau vos kvėpuodamas, matydavau, kad ir ją laužo psichlogiškai – veidas mėlynas, paakiai pajuodę. Paskambinau. Ji atvažiavo čia, į bendruomenę. Visa švyti mane pamačiusi. Norisi baigti gydymo kursą, eiti dirbti, padėti motinai pinigais“, – pasakojo Sergejus.

Vaikinas supranta, kad jo gyvenimas tabore – tai narkotikų vartojimo padarinys. Normalus žmogus neitų dirbti į taborą – už dozę, stogą virš galvos ir valgį. Tačiau net ir čia, reabilitacijos bendruomenėje, dėl to jis turi rūpesčių. Kitų narkomanų akimis, tabore pragyventas laikas jo biografijoje įspaudė neištrinamą dėmę.

„Iš visos širdies parašiau savo biografiją: ką dariau ir kur mano gyvenimo dugnas. Parašiau ir tai, kad dirbau tabore. Kilo konfliktas. Čia, bendruomenėje, du asmenys manęs nelaiko žmogumi. Jų nuomone, tas, kuris dirbo pas čigonus, – ne žmogus“, – guodėsi naujam gyvenimui pasiryžęs pakilti Sergejus.


Šiame straipsnyje: taborasnarkotikaivergaičigonai

NAUJAUSI KOMENTARAI

paulius

paulius portretas
Nesuprantu aš tik tokio dalyko, kodėl mes mokame mokesčius ? Kodėl iš mūsų pinigų policija, aras, karo policija ir panasios institucijos gauna atlyginimą, o sutvarkyti čigonų taboro nesugeba ? nors imk ir padaryk teroristinį išpuolį... nusprogdinti puse čigonų rajono... Paskaičius nes bloga darosi.... Gerai kad nors Kaune gyvenu...

Vilnietis

Vilnietis portretas
ATSAKYMAS TODEL KAD KAZKAM ISH JU TURBUT NAUDINGA !!!

Jolka

Jolka portretas
Tai aišku kad kažkam iš aukščiau yra naudingas tas taboras su savo narkotikais...
VISI KOMENTARAI 15
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių