L.Stankūnaitė savo dukrą vadina materialinių teisių objektu

Padavusi teismui prašymą dėl dukters paveldėto turto tvarkymo, L.Stankūnaitė kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, dėl, anot jos, pažeistų materialinės teisės normų.

Kaip jau rašėme penktadienį, Kėdainių rajono apylinkės teismas nepradėjo nagrinėti civilinės bylos, dėl Drąsiaus Kedžio dukters gyvenamosios vietos nustatymo. Atidėti posėdį prašė tiek viena, tiek kita pusės. Mergaitės globėja Neringa Venckienė pageidavo, kad prie šios bylos būtų grįžta tik tada, kai Panevėžio apygardos teismas išnagrinės garsiąją pedofilijos bylą, kurioje įtarimai yra pareikšti vieninteliam, neaiškiomis aplinkybėmis birželio 13 d. žuvusiam Andriui Ūsui, o L.Stankūnaitė apskundė Panevėžio apygardos teismo nutartį, kurioje nurodyta bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teismo išvakarėse parašytame kasaciniame skunde, nors Panevėžio apygardos teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama, L.Stankūnaitė bei jos advokatė Loreta Kraujutaitienė teigia, kad „priimant 2010 m. birželio 21 d. Panevėžio apygardos teismo nutartį, buvo padaryti materialinės teisės normų pažeidimai, kurie turėjo įtakos neteisėtos nutarties priėmimui, taip pat buvo padaryti procesinės teisės normų pažeidimai vertinant įrodymus, nustatant įrodinėjimo pareigą bei visiems žinomo fakto buvimą...“.

L.Stankūnaitės nuomone, Panevėžio apygardos teismas panaikindamas skandalingąją Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjo Broniaus Varsackio nutartį, kuria dukra nedelsiant turėjo būti grąžinta jai, atsižvelgė tik į N.Venckienės skunde nurodytus šio teisėjo padarytus pažeidimus, tačiau esą pamiršo nurodyti materialines teisės normas apie, kurias kalbėjo pirmosios instancijos teismas.

Buvusi D.Kedžio sugyventinė savo skunde Lietuvos Aukščiausiajam Teismui rašo, kad N.Venckienė šioje byloje yra įtraukta trečiuoju asmeniu nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų ir tuo skiriasi nuo ieškovų ir atsakovų: ji negali pretenduoti į ginčo objektą, neturi materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, jos interesas yra tik procesinio pobūdžio.

Materialiojo teisinio santykio šalys, kaip teigiame skunde, yra tik ieškovas ir atsakovas, kai viena jų pasitraukia (pvz, miršta), teismas tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, rašoma skunde, ir pabrėžiama, kad kai kurios materialinės teisės ar pareigos yra „grynai asmeninės, tiesiogiai susijusios su teisės objektu, todėl negali pereiti kitiems amenims“. Šioje istorijoje, L.Stankūnaitės nuomone, nei materialinių, nei procesinių teisių perėmimas yra negalimas, todėl B.Varsackis teisingai nutraukė civilinę bylą, panaikino ankstesnius sprendimus – dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dėl mergaitės globos suteikimo N.Venckienei ir pagrįstai dukrą grąžino jai.

„Pabrėžtina, kad ikimokyklinio amžiaus vaikui daugiau reikia motinos globos, kadangi tokio amžiaus vaiko priežiūra reikalauja daugiau švelnumo, atidumo, o ir kitų savybių, kurios būdingos motinoms. Vaikas visada jaučiasi saugus, kai šalia jo yra jį labai mylinti mama, galinti duoti tai, ko negali duoti niekas kitas, nes mamos vaikui niekas neatstos“, - rašoma Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.      

Mergaitės motina taip pat piktinasi, kad iš aukštesnės instancijos byla vėl buvo grąžinta nagrinėti žemesnės instancijos teismui. Ji tai vadina bylos vilkinimu, kuris pažeidžia jos dukters teises ir interesus.

L.Stankūnaitė prašo priimti kasacinį skundą, panaikinti Panevėžio apygardos teismo nutartį ir palikti galioti teisėjo B.Varsackio nutartį, po kurios Klonio gatvė, kurioje gyvena Venckai ir Kedžiai tapo žmonių pasiprešinimo teismo sprendimui vieta ir, iš kurios žmonės nesitraukia jau daugiau kaip du mėnesius.

Priminsime, kad tą pačią dieną, kai buvo parašytas šis skundas, L.Stankūnaitė kreipėsi į Kauno rajono apylinkės teismą, prašydama teismo leisti jai valdyti dukters iš tėvo paveldėtą turtą iki mergaitė sulauks pilnametystės. Taip pat prašoma įpareigoti antstolį nustatyti, kiek turto D.Kedys turėjo.

Pasirodo, kad tai jau ne pirmas L.Stankūnaitės bandymas pasisavinti buvusio su sugyventinio turtą. Jau prieš ketveris metus, D.Kedžio išvyta iš namų, ji vaikščiojo po įvairiausias institucijas bandydama išsiaiškinti, ar jai nepriklauso pusė namo. Tada ji sulaukė neigiamo atsakymo  – namas, kurio antrame aukšte ji su D.Kedžiu gyveno, yra jo tėvų Laimutės ir Vytauto Kedžių turtas.