Amžiaus nusikaltimas - paties plėšiko lūpomis

63 vaizdo kameros, judesių, šilumos, magnetinio lauko ir seisminiai jutikliai - jokios modernios apsaugos priemonės nesutrukdė Leonardo Notarbartolo vadovaujamai plėšikų gaujai Antverpene įvykdyti stambiausią istorijoje deimantų vagystę. 100 mln. dolerių vertės grobio policijai taip ir nepavyko rasti. Vagystės organizatorius šį mėnesį anksčiau laiko buvo paleistas iš Belgijos kalėjimo ir grįžo į gimtąją Italiją.

JAV žurnalistui Joshua Davisui kiek anksčiau pavyko už grotų susitikti su L.Notarbartolo. Nusikaltėlis papasakojo, kaip jo gaujai pavyko apiplėšti vieną labiausiai saugomų Belgijos brangakmenių saugyklų.

Lemtinga klaida - dėl neišlaikiusių nervų

Į kalėjimo lankymo kambarį L.Notarbartolo įėjo su lengva šypsena, švelniai linktelėjo galva. Net vilkėdamas baltą kalėjimo uniformą ir antrankius jis spinduliavo itališku žavesiu.

„Galit laikyti mane vagimi ar melagiu, bet dabar ketinu papasakoti jums visą tiesą“, - su ryškiu itališku akcentu jis prancūziškai tarė žurnalistui.

Šaltą ir giedrą 2003 m. vasario 16-osios vakarą L.Notarbartolo ir jo bičiulis išsinuomotu automobiliu „Peugeot 307“ skuodė greitkeliu iš Antverpeno į Briuselį. Prie vairo sėdėjo vyriškis pravarde Vikruolis. Jis nervingai žvilgčiojo į veidrodėlius, veidu bėgo prakaitas. Vyrai nemiegojo dvi paras, automobilio salone tvyrojo įtempta tyla.

Tuo pat metu link Italijos automobiliu skriejo kiti gaujos nariai su brangakmeniais. Plėšikai sutarė, kad visi susitiks prie Milano ir pasidalins laimikį. Bet prieš tai L.Notarbartolo ir Vikruolis turėjo sudeginti įkalčius, kuriuos vežėsi ant galinės automobilio sėdynės, sudėtus į šiukšlių maišą.

Vyrai pasuko iš greitkelio į purviną žvyrkelį, vedantį į mišką. Pavažiavę kelis šimtus metrų jie sustojo, ir L.Notarbartolo išlipo pasižvalgyti. Jis rado apleistą pašiūrę prie tvenkinio ir nusprendė sudeginti įkalčius čia. Bet grįžęs prie automobilio jis apstulbo.

Šiukšlių maišo turinys buvo išbarstytas po medžiais, čia pat mėtėsi deimantai, pinigai, nukąstas sumuštinis. Ant medžio, tarsi Kalėdų eglės dekoracija, kabojo vaizdo kasetės juosta. Vikruolis karštligiškai lakstė po purvyną ir krūmuose bandė slėpti popierius.

„Man pasirodė, kad kažkas ateina“, - paaiškino supanikavęs vyras. Tačiau miške tvyrojo mirtina tyla. Tebuvo girdėti, kaip čiurlena šaltinis ir tolumoje greitkeliu važiuoja automobiliai.

L.Notarbartolo suprato, kad įkalčių rankiojimas užtruktų kelias valandas, ir nutarė tuoj pat išvažiuoti. Jis tikėjosi, kad šioje nuošalioje vietovėje niekas nieko nesuras.

Kitą rytą į Antverpeno deimantų centrą atvykę policijos pareigūnai aptiko praviras požeminės saugyklos duris ir 100 ištuštintų seifų. Ant grindų mėtėsi pinigai ir brangakmeniai: atrodė, kad plėšikai tiesiog nesugebėjo panešti viso grobio.

Viliojantis paslaptingo prekeivio pasiūlymas

Ši kvapą gniaužanti istorija prasidėjo 2000 m., kai L.Notarbartolo, įtariamas ryšiais su Sicilijos mafija (pasak Italijos teisėsaugos, jo pusbrolis Benedetto Capizzi kurį laiką buvo mafijos krikštatėviu - red. past.), išsinuomojo biurą Antverpeno deimantų centre - 14-os aukštų pastate, kuris labiau primena tvirtovę. Čia dirba prekeiviai brangakmeniais, todėl policija akylai saugo ne tik patį pastatą, bet ir visą rajoną.

Kalbama, kad net trys ketvirtadaliai pasaulio deimantų keliauja per Antverpeno deimantų centrą.

L.Notarbartolo prisistatė brangakmenių perpardavinėtoju ir ėmė susitikinėti su kitais tarpininkais. Reprezentatyvios išvaizdos prancūziškai kalbantis „verslininkas“ pirko smulkius deimantus, mokėdavo grynais. Prekeiviai deimantais net neįtarė, kad į savo gretas įsileido vieną gabiausių pasaulyje deimantų plėšikų.

L.Notarbartolo tvirtino, kad mintį apiplėšti Antverpeno deimantų centrą jam pasiūlė vienas žydas, irgi prekiavęs brangakmeniais. Jiedu susitiko prie kavos puodelio 2001 m., ir prekeivis pateikė italui viliojantį pasiūlymą: 100 tūkst. eurų už atsakymą į klausimą, ar įmanoma apiplėšti Antverpeno deimantų centrą.

L.Notarbartolo pats netikėjo, kad tai yra įmanoma, bet suviliotas stambios sumos sutiko su rašiklyje įmontuota vaizdo kamera pasivaikščioti po griežtai saugomą pastatą.

Ruoštis padėjo tiksli saugyklos kopija

Kadangi L.Notarbartolo pastate nuomojosi biurą bei seifą, jis turėjo galimybę nusileisti ir į po žeme esančią saugyklą. Tris tonas sveriančios jos durys turėjo net šešias apsaugos priemones.

Įeinant reikėjo surinkti keturių skaičių kombinaciją iš 100 mln. galimų. Durys atlaikytų 12 valandų gręžimo, bet tik pradėjus gręžti suveiktų seisminis jutiklis. Jas taip pat saugojo dvi metalinės plokštės, kurios sukuria magnetinį lauką. Jį pažeidus, taip pat suveiktų signalizacija. Duryse buvo įmontuota ir įmantri spyna, jos 30 cm ilgio rakto beveik neįmanoma padirbti.

Pačioje saugykloje su storomis betono sienomis veikė judesių, šilumos, šviesos jutikliai ir vaizdo kamera. Seifai, pagaminti iš plieno ir vario, irgi buvo apsaugoti spynomis, atrakinamomis surinkus teisingą skaičių kombinaciją.

L.Notarbartolo parodė deimantų prekeiviui nuotraukas, kurios, jo manymu, turėjo nuslopinti bet kokį norą plėšti saugyklą. Tačiau pastarasis po penkių mėnesių surengė dar vieną susitikimą atokiame sandėlyje. Pravėręs duris, L.Notarbartolo pasijuto tarsi vėl būtų patekęs į Antverpeno deimantų centro požeminę saugyklą. Sandėlyje, remiantis italo padarytomis nuotraukomis, buvo sukurta tiksli saugyklos kopija.

Čia L.Notarbartolo susipažino dar su trimis italais, kurie prisistatė pravardėmis. Genijus labai gerai išmanė apsaugos sistemas, didžiule fizine galia pasižymėjęs Monstras buvo puikus elektrikas, mechanikas ir vairuotojas, o pagyvenusio Raktų Karaliaus pravardė pati bylojo apie jo gabumus.

Operacija suplanuota iki smulkmenų

Ankstyvą 2002-ųjų rugsėjo rytą apsaugos darbuotojas įžengė į Antverpeno deimantų centro saugyklą. Ant durų priklijuota mikroskopinė vaizdo kamera užfiksavo jo surinktą skaičių kombinaciją ir kokybiškai nufilmavo raktą, prieš jam dingstant skylėje. Signalas iš kameros keliavo į gretimoje patalpoje esantį gesintuvą, kuriame buvo įmontuota antena ir įrašymo įranga.

2003 m. vasario 13-ąją, likus dviem dienoms iki apiplėšimo, į Antverpeno deimantų centrą lydimas policijos automobilių ir sraigtasparnių atvažiavo sunkvežimis su milijonus kainuojančiu kompanijos „De Beers“ kroviniu. „De Beers“ - didžiausia pasaulyje deimantų gavybos kompanija.

Vasario 14-ąją, dieną prieš apiplėšimą, L.Notarbartolo atėjo į saugyklą, švarko kišenėje nešdamasis plaukų lako buteliuką. Vyras papurškė jo ant šilumos ir judesių jutiklio ir laikinai išvedė jį iš rikiuotės.

2003 m. vasario 15-osios vakarą visas Antverpenas užgniaužęs kvapą stebėjo teniso varžybas. Venus Williams nugalėjo priešininkę iš Slovakijos ir žengė dar vieną žingsnį link Deimantų turnyro nugalėtojos titulo.

Deimantų rajonas buvo tuščias. Laikrodžiui išmušus dvylika, Vikruolis, Genijus, Monstras ir Raktų Karalius su dideliais krepšiais išlipo iš automobilio ir per šalia esančius pastatus bei kiemus prasibrovė iki Deimantų centro. Pasinaudoję kopėčiomis, plėšikai užlipo į antrojo aukšto terasą ir užblokavo infraraudonuosius jutiklius poliesteriu. Ši medžiaga prastai praleidžia šilumą, todėl jutikliai neužfiksavo vyriškių kūno šilumos.

Išjungę lango apsaugą, plėšikai pro jį įsmuko į pastatą ir laiptais nusileido į saugyklos prieškambarį. Jame buvo tamsu. Vyrai uždengė vaizdo kameras juodais plastikiniais maišais ir įjungė šviesą. Signalizacija nesuveikė, pastate tvyrojo mirtina tyla. Prieš juos stūksojo neįveikiamos saugyklos durys.

Plėšikų laukė nusivylimas

Genijus ėmėsi darbo. Išsitraukęs aliuminio plokštę jis pritvirtino ją prie magnetinio lauko plokščių. Atsukęs pastarųjų varžtelius, vyras išėmė visą konstrukciją ir padėjo ją šalia. Magnetinis laukas nebuvo pažeistas, bet jis jau nebesaugojo durų.

Po to darbo ėmėsi Raktų Karalius. Jam netgi nereikėjo naudoti padirbto įmantraus rakto. Plėšikai aptiko didžiulę saugumo spragą: tikrasis raktas buvo saugomas saugyklos prieškambaryje. Genijus surinko reikiamą skaičių kombinaciją.

Plėšikai išjungė šviesą ir atvėrė duris. Monstras įėjo į saugyklą ir ėmėsi išjunginėti likusias apsaugos priemones. Plėšikas turėjo vos penkias minutes, kol ant šilumos detektoriaus papurkštas plaukų lakas blokavo jo kūno šilumą. Tačiau jis viską atliko meistriškai, kaip išmoko per ilgas ir įtemptas treniruotes sandėlyje.

Plėšikai tamsoje ėmė gręžti seifų užraktus ir tuštinti dėžutes. Į krepšius keliavo auksas, įvairių šalių valiuta, bet svarbiausia - dėžutės su deimantais. Iki 5.30 val. ryto jie spėjo ištuštinti 109 seifus. Vyrai pajuto azartą, bet buvo priversti sustoti. Gatvėse jau greitai turėjo pasirodyti žmonės, o plėšikams dar reikėjo nusigauti iki automobilio, kuriame gurkšnodamas šaltą kavą laukė L.Notarbartolo.

Po valandos plėšikai jau sėdėjo automobilyje, L.Notarbartolo vairavo link savo namų. Dar po pusvalandžio vyrai jau apžiūrinėjo grobį, bet jų laukė nusivylimas: dauguma deimantų dėžučių buvo tuščios. Vietoje 100 mln. eurų, kurių tikėjosi, plėšikai gavo vos penktadalį šios sumos.

Kol kiti gaujos nariai ėmėsi daryti sumuštinių, L.Notarbartolo nuėjo nusiprausti po šaltu dušu, ir čia jį aplankė netikėta mintis: „Ką jeigu prekeivis deimantais veikė ne vienas? Galbūt jis pranešė bičiuliams apie apiplėšimą ir šie paslėpė savo deimantus, kad vėliau galėtų apsimesti aukomis ir pareikalauti draudimo išmokų?“

Sekmadienio vakare L.Notarbartolo ir Vikruolis automobiliu išvyko į Briuselį, o kiti plėšikai su beveik visomis brangenybėmis nukeliavo į Italiją. Po nemalonaus incidento miške O L.Notarbartolo išlaipino Vikruolį Briuselio traukinių stotyje ir irgi pasuko link gimtinės.

Policija užčiuopė pėdsakus

Vikruolio miškelyje išmėtytus įkalčius kitą dieną radęs sklypo savininkas kreipėsi į policiją. Detektyvai iššukavo mišką, įkalčių rinkinys atrodė lyg sudėtinga dėlionė. Bet viena sąskaita faktūra, išrašyta L.Notarbartolo vardu, leido užčiuopti nusikaltėlių pėdsaką. Italo elektronikos eksperto Elio D'Onorio vizitinė kortelė padėjo nustatyti dar vieno plėšiko tapatybę. Tai buvo tikrasis Genijaus vardas.

L.Notarbartolo bute Antverpene detektyvai rado parduotuvės kvitą. Prekių sąraše buvo saliamis - tas pats, iš kurio buvo pagamintas miške numestas nukąstas sumuštinis.

Nuvykę į parduotuvę pareigūnai peržiūrėjo vaizdo kamerų įrašus ir pamatė, kad dešrą pirko aukštas stambus italas. Paaiškėjo, kad tai yra Ferdinando Finotto, vadinamas Monstru.

Bausmės išvengė tik Raktų Karalius

Pirmadienį, praėjus 36 valandoms po apiplėšimo, nusikaltėliai susitiko Italijos Adro miestelio kavinėje. Jie susisiekė su paslaptinguoju prekeiviu deimantais, sutarė susitikti ir pasidalinti grobį. Žydui, kuris finansavo operaciją, turėjo atitekti trečdalis laimikio. Iš pradžių plėšikai tikėjosi užsidirbti po kelis dešimtis milijonų eurų, bet dabar jiems turėjo atitekti vos po 3 mln. Todėl jie turėjo daug klausimų prekeiviui deimantais. Tačiau šis kavinėje nepasirodė.

L.Notarbartolo labai nerimavo dėl miške paliktų įkalčių. Be to, nusikaltėliui reikėjo grįžti į Antverpeną, kad policija nepastebėtų jo dingimo ir jo neįtartų. Penktadienį jis kartų su žmona automobiliu išvažiavo į Belgiją. Kitą rytą, kai pora keliavo per Šveicarijos Alpes, jų namą prie Turino apsupo policija. Seife pareigūnai rado 17 iš Antverpeno deimantų centro pavogtų deimantų.

Kai nieko neįtariantis L.Notarbartolo grįžo į savo biurą Antverpene, policija jį sučiupo. Teismas pripažino jį apiplėšimo organizatoriumi ir skyrė 10 metų kalėjimo bausmę.

Monstras, arba F.Finotto, buvo sulaikytas 2007 m. lapkritį ir patupdytas į kalėjimą penkeriems metams. Tokios pat bausmės sulaukė ir E.D'Onorio, arba Genijus, bei Pietro Tavano, kurį draugai vadina Vikruoliu. Penktasis plėšikas - Raktų Karalius - taip ir nebuvo rastas.

Policija beveik iki galo ištyrė amžiaus apiplėšimą, bet šioje istorijoje lieka daugybė klaustukų. Ar plėšikų grobio vertė siekia 100 mln. dolerių, kaip tvirtina policija, ar tik 20 mln. dolerių, kaip sako L.Notarbartolo? Ar iš tikrųjų įžūlaus nusikaltimo organizatoriai siekė draudimo išmokų? Ar apiplėšimo autorius yra paslaptingasis deimantais prekiaujantis žydas, ar L.Notarbartolo pusbrolis, Sicilijos mafijos donas? Ir pagaliau, kur dingo plėšikų grobis, kurio policijai taip ir nepavyko rasti?

L.Notarbartolo sakė, kad galbūt atsakys į pastarąjį klausimą išėjęs iš kalėjimo. Prieš dvi savaites jis atgavo laisvę į iškeliavo į Italiją. Kas žino, galbūt visą šį laiką laimikis laukė savo šeimininko, paslėptas kur nors Alpėse?

L.Notarbartolo „karjera“

L.Notarbartolo pats pripažįsta, kad gimė tam, kad vogtų. Vyras iki šiol prisimeną, kaip 1958 m., kai jam buvo šešeri, motina išsiuntė jį nusipirkti pieno. Berniukas grįžo su 5 tūkst. lirų kišenėje. Pienininkas miegojo, ir jaunasis L.Notarbartolo išrausė visus stalčius. Tuomet motina davė jam pylos, bet berniukui tai mažai terūpėjo. Jis rado savo pašaukimą.

Mokykloje L.Notarbartolo vogė pinigus iš mokytojų. Dar paauglystėje jis ėmė vogti automobilius, išmoko laužti spynas. Įžengęs į antrą dešimtį, jaunuolis susidomėjo deimantais, kiek vėliau ėmė burti brangakmenių plėšikų gaujas. Jo komandoje dirbo spynų, apsaugos sistemų ir seifų specialistai, tunelių kasėjai.

Paties L.Notarbartolo pagrindinis ginklas buvo jo žavesys. Apsimesdamas mielu ir draugišku juvelyru, jis lankydavosi deimantų parduotuvėse, dirbtuvėse ir netgi saugyklose. Apžiūrėjęs produkciją ir nusipirkęs kelis akmenis, po savaitės ar mėnesio jis surengdavo stambų apiplėšimą. Laimikį L.Notarbartolo pardavinėdavo Antverpene, kur lankydavosi kelis kartus per mėnesį.

63 vaizdo kameros, judesių, šilumos, magnetinio lauko ir seisminiai jutikliai - jokios modernios apsaugos priemonės nesutrukdė Leonardo Notarbartolo vadovaujamai plėšikų gaujai Antverpene įvykdyti stambiausią istorijoje deimantų vagystę. 100 mln. dolerių vertės grobio policijai taip ir nepavyko rasti. Vagystės organizatorius šį mėnesį anksčiau laiko buvo paleistas iš Belgijos kalėjimo ir grįžo į gimtąją Italiją.

JAV žurnalistui Joshua Davisui kiek anksčiau pavyko už grotų susitikti su L.Notarbartolo. Nusikaltėlis papasakojo, kaip jo gaujai pavyko apiplėšti vieną labiausiai saugomų Belgijos brangakmenių saugyklų.

Lemtinga klaida - dėl neišlaikiusių nervų

Į kalėjimo lankymo kambarį L.Notarbartolo įėjo su lengva šypsena, švelniai linktelėjo galva. Net vilkėdamas baltą kalėjimo uniformą ir antrankius jis spinduliavo itališku žavesiu.

„Galit laikyti mane vagimi ar melagiu, bet dabar ketinu papasakoti jums visą tiesą“, - su ryškiu itališku akcentu jis prancūziškai tarė žurnalistui.

Šaltą ir giedrą 2003 m. vasario 16-osios vakarą L.Notarbartolo ir jo bičiulis išsinuomotu automobiliu „Peugeot 307“ skuodė greitkeliu iš Antverpeno į Briuselį. Prie vairo sėdėjo vyriškis pravarde Vikruolis. Jis nervingai žvilgčiojo į veidrodėlius, veidu bėgo prakaitas. Vyrai nemiegojo dvi paras, automobilio salone tvyrojo įtempta tyla.

Tuo pat metu link Italijos automobiliu skriejo kiti gaujos nariai su brangakmeniais. Plėšikai sutarė, kad visi susitiks prie Milano ir pasidalins laimikį. Bet prieš tai L.Notarbartolo ir Vikruolis turėjo sudeginti įkalčius, kuriuos vežėsi ant galinės automobilio sėdynės, sudėtus į šiukšlių maišą.

Vyrai pasuko iš greitkelio į purviną žvyrkelį, vedantį į mišką. Pavažiavę kelis šimtus metrų jie sustojo, ir L.Notarbartolo išlipo pasižvalgyti. Jis rado apleistą pašiūrę prie tvenkinio ir nusprendė sudeginti įkalčius čia. Bet grįžęs prie automobilio jis apstulbo.

Šiukšlių maišo turinys buvo išbarstytas po medžiais, čia pat mėtėsi deimantai, pinigai, nukąstas sumuštinis. Ant medžio, tarsi Kalėdų eglės dekoracija, kabojo vaizdo kasetės juosta. Vikruolis karštligiškai lakstė po purvyną ir krūmuose bandė slėpti popierius.

„Man pasirodė, kad kažkas ateina“, - paaiškino supanikavęs vyras. Tačiau miške tvyrojo mirtina tyla. Tebuvo girdėti, kaip čiurlena šaltinis ir tolumoje greitkeliu važiuoja automobiliai.

L.Notarbartolo suprato, kad įkalčių rankiojimas užtruktų kelias valandas, ir nutarė tuoj pat išvažiuoti. Jis tikėjosi, kad šioje nuošalioje vietovėje niekas nieko nesuras.

Kitą rytą į Antverpeno deimantų centrą atvykę policijos pareigūnai aptiko praviras požeminės saugyklos duris ir 100 ištuštintų seifų. Ant grindų mėtėsi pinigai ir brangakmeniai: atrodė, kad plėšikai tiesiog nesugebėjo panešti viso grobio.

Viliojantis paslaptingo prekeivio pasiūlymas

Ši kvapą gniaužanti istorija prasidėjo 2000 m., kai L.Notarbartolo, įtariamas ryšiais su Sicilijos mafija (pasak Italijos teisėsaugos, jo pusbrolis Benedetto Capizzi kurį laiką buvo mafijos krikštatėviu - red. past.), išsinuomojo biurą Antverpeno deimantų centre - 14-os aukštų pastate, kuris labiau primena tvirtovę. Čia dirba prekeiviai brangakmeniais, todėl policija akylai saugo ne tik patį pastatą, bet ir visą rajoną.

Kalbama, kad net trys ketvirtadaliai pasaulio deimantų keliauja per Antverpeno deimantų centrą.

L.Notarbartolo prisistatė brangakmenių perpardavinėtoju ir ėmė susitikinėti su kitais tarpininkais. Reprezentatyvios išvaizdos prancūziškai kalbantis „verslininkas“ pirko smulkius deimantus, mokėdavo grynais. Prekeiviai deimantais net neįtarė, kad į savo gretas įsileido vieną gabiausių pasaulyje deimantų plėšikų.

L.Notarbartolo tvirtino, kad mintį apiplėšti Antverpeno deimantų centrą jam pasiūlė vienas žydas, irgi prekiavęs brangakmeniais. Jiedu susitiko prie kavos puodelio 2001 m., ir prekeivis pateikė italui viliojantį pasiūlymą: 100 tūkst. eurų už atsakymą į klausimą, ar įmanoma apiplėšti Antverpeno deimantų centrą.

L.Notarbartolo pats netikėjo, kad tai yra įmanoma, bet suviliotas stambios sumos sutiko su rašiklyje įmontuota vaizdo kamera pasivaikščioti po griežtai saugomą pastatą.

Ruoštis padėjo tiksli saugyklos kopija

Kadangi L.Notarbartolo pastate nuomojosi biurą bei seifą, jis turėjo galimybę nusileisti ir į po žeme esančią saugyklą. Tris tonas sveriančios jos durys turėjo net šešias apsaugos priemones.

Įeinant reikėjo surinkti keturių skaičių kombinaciją iš 100 mln. galimų. Durys atlaikytų 12 valandų gręžimo, bet tik pradėjus gręžti suveiktų seisminis jutiklis. Jas taip pat saugojo dvi metalinės plokštės, kurios sukuria magnetinį lauką. Jį pažeidus, taip pat suveiktų signalizacija. Duryse buvo įmontuota ir įmantri spyna, jos 30 cm ilgio rakto beveik neįmanoma padirbti.

Pačioje saugykloje su storomis betono sienomis veikė judesių, šilumos, šviesos jutikliai ir vaizdo kamera. Seifai, pagaminti iš plieno ir vario, irgi buvo apsaugoti spynomis, atrakinamomis surinkus teisingą skaičių kombinaciją.

L.Notarbartolo parodė deimantų prekeiviui nuotraukas, kurios, jo manymu, turėjo nuslopinti bet kokį norą plėšti saugyklą. Tačiau pastarasis po penkių mėnesių surengė dar vieną susitikimą atokiame sandėlyje. Pravėręs duris, L.Notarbartolo pasijuto tarsi vėl būtų patekęs į Antverpeno deimantų centro požeminę saugyklą. Sandėlyje, remiantis italo padarytomis nuotraukomis, buvo sukurta tiksli saugyklos kopija.

Čia L.Notarbartolo susipažino dar su trimis italais, kurie prisistatė pravardėmis. Genijus labai gerai išmanė apsaugos sistemas, didžiule fizine galia pasižymėjęs Monstras buvo puikus elektrikas, mechanikas ir vairuotojas, o pagyvenusio Raktų Karaliaus pravardė pati bylojo apie jo gabumus.

Operacija suplanuota iki smulkmenų

Ankstyvą 2002-ųjų rugsėjo rytą apsaugos darbuotojas įžengė į Antverpeno deimantų centro saugyklą. Ant durų priklijuota mikroskopinė vaizdo kamera užfiksavo jo surinktą skaičių kombinaciją ir kokybiškai nufilmavo raktą, prieš jam dingstant skylėje. Signalas iš kameros keliavo į gretimoje patalpoje esantį gesintuvą, kuriame buvo įmontuota antena ir įrašymo įranga.

2003 m. vasario 13-ąją, likus dviem dienoms iki apiplėšimo, į Antverpeno deimantų centrą lydimas policijos automobilių ir sraigtasparnių atvažiavo sunkvežimis su milijonus kainuojančiu kompanijos „De Beers“ kroviniu. „De Beers“ - didžiausia pasaulyje deimantų gavybos kompanija.

Vasario 14-ąją, dieną prieš apiplėšimą, L.Notarbartolo atėjo į saugyklą, švarko kišenėje nešdamasis plaukų lako buteliuką. Vyras papurškė jo ant šilumos ir judesių jutiklio ir laikinai išvedė jį iš rikiuotės.

2003 m. vasario 15-osios vakarą visas Antverpenas užgniaužęs kvapą stebėjo teniso varžybas. Venus Williams nugalėjo priešininkę iš Slovakijos ir žengė dar vieną žingsnį link Deimantų turnyro nugalėtojos titulo.

Deimantų rajonas buvo tuščias. Laikrodžiui išmušus dvylika, Vikruolis, Genijus, Monstras ir Raktų Karalius su dideliais krepšiais išlipo iš automobilio ir per šalia esančius pastatus bei kiemus prasibrovė iki Deimantų centro. Pasinaudoję kopėčiomis, plėšikai užlipo į antrojo aukšto terasą ir užblokavo infraraudonuosius jutiklius poliesteriu. Ši medžiaga prastai praleidžia šilumą, todėl jutikliai neužfiksavo vyriškių kūno šilumos.

Išjungę lango apsaugą, plėšikai pro jį įsmuko į pastatą ir laiptais nusileido į saugyklos prieškambarį. Jame buvo tamsu. Vyrai uždengė vaizdo kameras juodais plastikiniais maišais ir įjungė šviesą. Signalizacija nesuveikė, pastate tvyrojo mirtina tyla. Prieš juos stūksojo neįveikiamos saugyklos durys.

Plėšikų laukė nusivylimas

Genijus ėmėsi darbo. Išsitraukęs aliuminio plokštę jis pritvirtino ją prie magnetinio lauko plokščių. Atsukęs pastarųjų varžtelius, vyras išėmė visą konstrukciją ir padėjo ją šalia. Magnetinis laukas nebuvo pažeistas, bet jis jau nebesaugojo durų.

Po to darbo ėmėsi Raktų Karalius. Jam netgi nereikėjo naudoti padirbto įmantraus rakto. Plėšikai aptiko didžiulę saugumo spragą: tikrasis raktas buvo saugomas saugyklos prieškambaryje. Genijus surinko reikiamą skaičių kombinaciją.

Plėšikai išjungė šviesą ir atvėrė duris. Monstras įėjo į saugyklą ir ėmėsi išjunginėti likusias apsaugos priemones. Plėšikas turėjo vos penkias minutes, kol ant šilumos detektoriaus papurkštas plaukų lakas blokavo jo kūno šilumą. Tačiau jis viską atliko meistriškai, kaip išmoko per ilgas ir įtemptas treniruotes sandėlyje.

Plėšikai tamsoje ėmė gręžti seifų užraktus ir tuštinti dėžutes. Į krepšius keliavo auksas, įvairių šalių valiuta, bet svarbiausia - dėžutės su deimantais. Iki 5.30 val. ryto jie spėjo ištuštinti 109 seifus. Vyrai pajuto azartą, bet buvo priversti sustoti. Gatvėse jau greitai turėjo pasirodyti žmonės, o plėšikams dar reikėjo nusigauti iki automobilio, kuriame gurkšnodamas šaltą kavą laukė L.Notarbartolo.

Po valandos plėšikai jau sėdėjo automobilyje, L.Notarbartolo vairavo link savo namų. Dar po pusvalandžio vyrai jau apžiūrinėjo grobį, bet jų laukė nusivylimas: dauguma deimantų dėžučių buvo tuščios. Vietoje 100 mln. eurų, kurių tikėjosi, plėšikai gavo vos penktadalį šios sumos.

Kol kiti gaujos nariai ėmėsi daryti sumuštinių, L.Notarbartolo nuėjo nusiprausti po šaltu dušu, ir čia jį aplankė netikėta mintis: „Ką jeigu prekeivis deimantais veikė ne vienas? Galbūt jis pranešė bičiuliams apie apiplėšimą ir šie paslėpė savo deimantus, kad vėliau galėtų apsimesti aukomis ir pareikalauti draudimo išmokų?“

Sekmadienio vakare L.Notarbartolo ir Vikruolis automobiliu išvyko į Briuselį, o kiti plėšikai su beveik visomis brangenybėmis nukeliavo į Italiją. Po nemalonaus incidento miške O L.Notarbartolo išlaipino Vikruolį Briuselio traukinių stotyje ir irgi pasuko link gimtinės.

Policija užčiuopė pėdsakus

Vikruolio miškelyje išmėtytus įkalčius kitą dieną radęs sklypo savininkas kreipėsi į policiją. Detektyvai iššukavo mišką, įkalčių rinkinys atrodė lyg sudėtinga dėlionė. Bet viena sąskaita faktūra, išrašyta L.Notarbartolo vardu, leido užčiuopti nusikaltėlių pėdsaką. Italo elektronikos eksperto Elio D'Onorio vizitinė kortelė padėjo nustatyti dar vieno plėšiko tapatybę. Tai buvo tikrasis Genijaus vardas.

L.Notarbartolo bute Antverpene detektyvai rado parduotuvės kvitą. Prekių sąraše buvo saliamis - tas pats, iš kurio buvo pagamintas miške numestas nukąstas sumuštinis.

Nuvykę į parduotuvę pareigūnai peržiūrėjo vaizdo kamerų įrašus ir pamatė, kad dešrą pirko aukštas stambus italas. Paaiškėjo, kad tai yra Ferdinando Finotto, vadinamas Monstru.

Bausmės išvengė tik Raktų Karalius

Pirmadienį, praėjus 36 valandoms po apiplėšimo, nusikaltėliai susitiko Italijos Adro miestelio kavinėje. Jie susisiekė su paslaptinguoju prekeiviu deimantais, sutarė susitikti ir pasidalinti grobį. Žydui, kuris finansavo operaciją, turėjo atitekti trečdalis laimikio. Iš pradžių plėšikai tikėjosi užsidirbti po kelis dešimtis milijonų eurų, bet dabar jiems turėjo atitekti vos po 3 mln. Todėl jie turėjo daug klausimų prekeiviui deimantais. Tačiau šis kavinėje nepasirodė.

L.Notarbartolo labai nerimavo dėl miške paliktų įkalčių. Be to, nusikaltėliui reikėjo grįžti į Antverpeną, kad policija nepastebėtų jo dingimo ir jo neįtartų. Penktadienį jis kartų su žmona automobiliu išvažiavo į Belgiją. Kitą rytą, kai pora keliavo per Šveicarijos Alpes, jų namą prie Turino apsupo policija. Seife pareigūnai rado 17 iš Antverpeno deimantų centro pavogtų deimantų.

Kai nieko neįtariantis L.Notarbartolo grįžo į savo biurą Antverpene, policija jį sučiupo. Teismas pripažino jį apiplėšimo organizatoriumi ir skyrė 10 metų kalėjimo bausmę.

Monstras, arba F.Finotto, buvo sulaikytas 2007 m. lapkritį ir patupdytas į kalėjimą penkeriems metams. Tokios pat bausmės sulaukė ir E.D'Onorio, arba Genijus, bei Pietro Tavano, kurį draugai vadina Vikruoliu. Penktasis plėšikas - Raktų Karalius - taip ir nebuvo rastas.

Policija beveik iki galo ištyrė amžiaus apiplėšimą, bet šioje istorijoje lieka daugybė klaustukų. Ar plėšikų grobio vertė siekia 100 mln. dolerių, kaip tvirtina policija, ar tik 20 mln. dolerių, kaip sako L.Notarbartolo? Ar iš tikrųjų įžūlaus nusikaltimo organizatoriai siekė draudimo išmokų? Ar apiplėšimo autorius yra paslaptingasis deimantais prekiaujantis žydas, ar L.Notarbartolo pusbrolis, Sicilijos mafijos donas? Ir pagaliau, kur dingo plėšikų grobis, kurio policijai taip ir nepavyko rasti?

L.Notarbartolo sakė, kad galbūt atsakys į pastarąjį klausimą išėjęs iš kalėjimo. Prieš dvi savaites jis atgavo laisvę į iškeliavo į Italiją. Kas žino, galbūt visą šį laiką laimikis laukė savo šeimininko, paslėptas kur nors Alpėse?

L.Notarbartolo „karjera“

L.Notarbartolo pats pripažįsta, kad gimė tam, kad vogtų. Vyras iki šiol prisimeną, kaip 1958 m., kai jam buvo šešeri, motina išsiuntė jį nusipirkti pieno. Berniukas grįžo su 5 tūkst. lirų kišenėje. Pienininkas miegojo, ir jaunasis L.Notarbartolo išrausė visus stalčius. Tuomet motina davė jam pylos, bet berniukui tai mažai terūpėjo. Jis rado savo pašaukimą.

Mokykloje L.Notarbartolo vogė pinigus iš mokytojų. Dar paauglystėje jis ėmė vogti automobilius, išmoko laužti spynas. Įžengęs į antrą dešimtį, jaunuolis susidomėjo deimantais, kiek vėliau ėmė burti brangakmenių plėšikų gaujas. Jo komandoje dirbo spynų, apsaugos sistemų ir seifų specialistai, tunelių kasėjai.

Paties L.Notarbartolo pagrindinis ginklas buvo jo žavesys. Apsimesdamas mielu ir draugišku juvelyru, jis lankydavosi deimantų parduotuvėse, dirbtuvėse ir netgi saugyklose. Apžiūrėjęs produkciją ir nusipirkęs kelis akmenis, po savaitės ar mėnesio jis surengdavo stambų apiplėšimą. Laimikį L.Notarbartolo pardavinėdavo Antverpene, kur lankydavosi kelis kartus per mėnesį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

TOMAZZ

TOMAZZ portretas
Grynai detektyvinis romanas?

zeez

zeez portretas
jo, pasirodo, kad fantastiniai apiplesimai ne tik filmuose ivykdomi. Kita vertus paaiskeja, kad realybe visai tai galima padaryti kur kas paprasciau.

siberia

siberia portretas
cia nemusu nevikeliams vagims tokie darbeliai, musu tik bobute apiplest tesugeba kaime, paskuria nuo senatves nekaip veikia silumos jutikliai......... :D
VISI KOMENTARAI 13
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių