Žurnalistų etikos inspektorė: kodėl tyli sargas?

Šių metų lapkričio 11 d. dienraščio 1Kaunodiena redakcijos skiltyje buvo paskelbtas komentaras, pavadintas „Sargai užrištomis akimis“.

Jame žurnalistė Liepa Želnienė trumpai apžvelgė žiniasklaidos priežiūros institucijų reakciją į televizijos TV3 š. m. lapkričio 3 d. parodytą laidą „Akistata“, kuri buvo transliuota nepaisant Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – uždrausti skelbti privataus pobūdžio informaciją.

Kaip žinoma, laida, nors ir pakoreguota, vis tiek buvo parodyta, teismo nutartis apskųsta.

Šiame trumpame komentare pozityvu tai, kad „Kauno diena“ pareiškė kritišką savo nuomonę apie laidos „Akistata“ rengėjų ir šią laidą transliuojančios UAB „Tele-3“ elgesį ir savo vertinimu tokiam elgesiui nepritarė. Dėmesio verta ir kita nuomonės autorės įžvalga: vos kompetentinga institucija (šiuo atveju – teismas) pareiškia draudimą viešai skleisti informaciją, iškart skelbiamas pavojaus signalas dėl besiartinančio paties pikčiausio žiniasklaidos priešo – cenzūros.

Tačiau kritiškas redakcijos žvilgsnis daugiau pakrypo ne į tai, kodėl teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturėtų būti vadinama cenzūra, o į žiniasklaidos priežiūros institucijų, tarp jų ir žurnalistų etikos inspektoriaus, veiklą, kuris, kaip tiki nuomonės autorė, ir turėjo būti tikruoju cenzoriumi.

Žvilgsnis buvo staigus. Gal todėl nesavikritiškas. Ir šioje vietoje nuomonės autorė primiršo, kad teismas yra didžiausia, o tais atvejais, kai prašoma uždrausti skleisti informaciją dar iki jos paskelbimo, ir vienintelė kompetentinga žiniasklaidos kontrolės institucija, kuri gali ne tik teisėtai apriboti informacijos skleidimą, bet ir pagal įstatymą imtis kitokių veiksmų, kurių negali atlikti kitos žiniasklaidos priežiūros institucijos.

Jei nuomonės autorė tikėjosi, kad žurnalistų etikos inspektorius dėl galimo privatumo pažeidimo ims ginti asmenį nesant jo kreipimosi, viešai reikšti nuomonę po to, kai tuo klausimu nutartį priima teismas, teisingumo dėlei reikėtų priminti, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymą žurnalistų etikos inspektorius yra pareigūnas, kuris žiniasklaidoje pažeistas asmens neturtines teises (garbę ir orumą, privatumą, teisę į atvaizdą) gina neteismine tvarka ir tik tuo atveju, kai to prašo pats asmuo.

Tokio prašymo žurnalistų etikos inspektorė iš asmenų negavo. Jei negavo, vadinasi, negalėjo objektyviai ištirti. Jei negalėjo ištirti, negalėjo skelbti ir vertinimo. Kaip matyti iš įvykių sekos, prašymą asmenys pateikė tiesiai teismui, siekdami teismo sprendimu užkirsti kelią galimam pažeidimui.

Kad informacija būtų tikslesnė, reikėtų pridurti, jog pagal Visuomenės informavimo įstatymą inspektorius netgi turėtų sustabdyti jam pateikto asmens skundo nagrinėjimą, jeigu asmuo tuo pačiu klausimu kreiptųsi ir į teismą. Ten pat, Visuomenės informavimo įstatyme, nuomonės autorė, jei tik paieškotų, rastų ir tai, kad inspektoriaus veikla grindžiama teisėtumo, nešališkumo, nepriklausomumo, teisingumo ir viešumo principais. Panašūs principai galioja ir visuomenės informavimui.

Rašydama apie Lietuvos radijo ir televizijos komisijos „pagrūmojimą piršteliu“ už „Akistatoje“ paskelbtą informaciją, kuria buvo pažeistas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, nuomonės autorė nepastebėjo, kad šiuos pažeidimus konstatavo ir į komisiją dėl poveikio priemonių taikymo ne kartą kreipėsi žurnalistų etikos inspektorius. Kreipėsi dėl to, kad administracinę nuobaudą transliuotojui už šio įstatymo pažeidimus gali taikyti tik komisija.

Kodėl už įstatymo nuostatą, pagal kurią radijo ir televizijos programų stebėseną atlieka Lietuvos radijo ir televizijos komisija, nuomonės autorei buvo svarbiau pabrėžti, kad žurnalistų etikos inspektorė „nevyniojo į vatą“ atsakiusi, kad nežiūrėjo laidos „Akistata“?

Nuomonės autorei nerūpėjo, todėl neužkliuvo ir kiti „šalutiniai“ faktai. Kad ir toks, jog dėl laidoje „Akistata“ paskelbtos informacijos vien spalio mėnesį žurnalistų etikos inspektorė priėmė du savo esme savarankiškus sprendimus, kuriais dėl nustatytų Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimų buvo įspėtas ne tik transliuotojas (UAB „Tele-3“), bet ir laidos „Akistata“ rengėjas („TV PRO media“).

Neesminiai informacijos netikslumai žurnalistikoje gali būti pateisinami. Ypač tuomet, kai jie padaromi siekiant kuo operatyviau pranešti aktualią visuomenei informaciją. Pateisinami ir tada, kai neiškraipomi pagrindiniai faktai arba nenutylimos ne ką mažiau svarbios aplinkybės.

Net ir subjektyviai nuomonei Visuomenės informavimo įstatymas iškelia tam tikrus reikalavimus: ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.

Kodėl žiniasklaidos priežiūros sistemą skrodžiantis L. Želnienės žvilgsnis nepastebėjo šių „neesminių“ dalykų? Gal todėl, kad kartais tylus darbas pasako daugiau už iškalbingą žodį.

Šių metų lapkričio 11 d. dienraščio 1Kaunodiena redakcijos skiltyje buvo paskelbtas komentaras, pavadintas „Sargai užrištomis akimis“.

Jame žurnalistė Liepa Želnienė trumpai apžvelgė žiniasklaidos priežiūros institucijų reakciją į televizijos TV3 š. m. lapkričio 3 d. parodytą laidą „Akistata“, kuri buvo transliuota nepaisant Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – uždrausti skelbti privataus pobūdžio informaciją.

Kaip žinoma, laida, nors ir pakoreguota, vis tiek buvo parodyta, teismo nutartis apskųsta.

Šiame trumpame komentare pozityvu tai, kad „Kauno diena“ pareiškė kritišką savo nuomonę apie laidos „Akistata“ rengėjų ir šią laidą transliuojančios UAB „Tele-3“ elgesį ir savo vertinimu tokiam elgesiui nepritarė. Dėmesio verta ir kita nuomonės autorės įžvalga: vos kompetentinga institucija (šiuo atveju – teismas) pareiškia draudimą viešai skleisti informaciją, iškart skelbiamas pavojaus signalas dėl besiartinančio paties pikčiausio žiniasklaidos priešo – cenzūros.

Tačiau kritiškas redakcijos žvilgsnis daugiau pakrypo ne į tai, kodėl teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturėtų būti vadinama cenzūra, o į žiniasklaidos priežiūros institucijų, tarp jų ir žurnalistų etikos inspektoriaus, veiklą, kuris, kaip tiki nuomonės autorė, ir turėjo būti tikruoju cenzoriumi.

Žvilgsnis buvo staigus. Gal todėl nesavikritiškas. Ir šioje vietoje nuomonės autorė primiršo, kad teismas yra didžiausia, o tais atvejais, kai prašoma uždrausti skleisti informaciją dar iki jos paskelbimo, ir vienintelė kompetentinga žiniasklaidos kontrolės institucija, kuri gali ne tik teisėtai apriboti informacijos skleidimą, bet ir pagal įstatymą imtis kitokių veiksmų, kurių negali atlikti kitos žiniasklaidos priežiūros institucijos.

Jei nuomonės autorė tikėjosi, kad žurnalistų etikos inspektorius dėl galimo privatumo pažeidimo ims ginti asmenį nesant jo kreipimosi, viešai reikšti nuomonę po to, kai tuo klausimu nutartį priima teismas, teisingumo dėlei reikėtų priminti, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymą žurnalistų etikos inspektorius yra pareigūnas, kuris žiniasklaidoje pažeistas asmens neturtines teises (garbę ir orumą, privatumą, teisę į atvaizdą) gina neteismine tvarka ir tik tuo atveju, kai to prašo pats asmuo.

Tokio prašymo žurnalistų etikos inspektorė iš asmenų negavo. Jei negavo, vadinasi, negalėjo objektyviai ištirti. Jei negalėjo ištirti, negalėjo skelbti ir vertinimo. Kaip matyti iš įvykių sekos, prašymą asmenys pateikė tiesiai teismui, siekdami teismo sprendimu užkirsti kelią galimam pažeidimui.

Kad informacija būtų tikslesnė, reikėtų pridurti, jog pagal Visuomenės informavimo įstatymą inspektorius netgi turėtų sustabdyti jam pateikto asmens skundo nagrinėjimą, jeigu asmuo tuo pačiu klausimu kreiptųsi ir į teismą. Ten pat, Visuomenės informavimo įstatyme, nuomonės autorė, jei tik paieškotų, rastų ir tai, kad inspektoriaus veikla grindžiama teisėtumo, nešališkumo, nepriklausomumo, teisingumo ir viešumo principais. Panašūs principai galioja ir visuomenės informavimui.

Rašydama apie Lietuvos radijo ir televizijos komisijos „pagrūmojimą piršteliu“ už „Akistatoje“ paskelbtą informaciją, kuria buvo pažeistas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, nuomonės autorė nepastebėjo, kad šiuos pažeidimus konstatavo ir į komisiją dėl poveikio priemonių taikymo ne kartą kreipėsi žurnalistų etikos inspektorius. Kreipėsi dėl to, kad administracinę nuobaudą transliuotojui už šio įstatymo pažeidimus gali taikyti tik komisija.

Kodėl už įstatymo nuostatą, pagal kurią radijo ir televizijos programų stebėseną atlieka Lietuvos radijo ir televizijos komisija, nuomonės autorei buvo svarbiau pabrėžti, kad žurnalistų etikos inspektorė „nevyniojo į vatą“ atsakiusi, kad nežiūrėjo laidos „Akistata“?

Nuomonės autorei nerūpėjo, todėl neužkliuvo ir kiti „šalutiniai“ faktai. Kad ir toks, jog dėl laidoje „Akistata“ paskelbtos informacijos vien spalio mėnesį žurnalistų etikos inspektorė priėmė du savo esme savarankiškus sprendimus, kuriais dėl nustatytų Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimų buvo įspėtas ne tik transliuotojas (UAB „Tele-3“), bet ir laidos „Akistata“ rengėjas („TV PRO media“).

Neesminiai informacijos netikslumai žurnalistikoje gali būti pateisinami. Ypač tuomet, kai jie padaromi siekiant kuo operatyviau pranešti aktualią visuomenei informaciją. Pateisinami ir tada, kai neiškraipomi pagrindiniai faktai arba nenutylimos ne ką mažiau svarbios aplinkybės.

Net ir subjektyviai nuomonei Visuomenės informavimo įstatymas iškelia tam tikrus reikalavimus: ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.

Kodėl žiniasklaidos priežiūros sistemą skrodžiantis L. Želnienės žvilgsnis nepastebėjo šių „neesminių“ dalykų? Gal todėl, kad kartais tylus darbas pasako daugiau už iškalbingą žodį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Grafičiai ir protestas
    Grafičiai ir protestas

    Mūsų namams tiekiamas šaltas ir karštas vanduo, naudojamės elektra ir kitokiais patogumais. Valgome skanius pusryčius, pietus ir vakarienę. Ar yra prieš ką protestuoti? Ar yra prasmės protestuoti? O gal vadovaujamės dėsniu, kad, j...

    1
  • Urėdijų pertvarka – išmėginimas valdžiai
    Urėdijų pertvarka – išmėginimas valdžiai

    Nors šiuo metu Seimo nariai neposėdžiauja, tačiau ir tarp sesijų vyksta diskusijos dėl planuojamų valdančiosios koalicijos Vyriausybės reformų. Ne tik diskusijos, bet ir interesų grupių susitikimai su Seimo nariais. Prieš keletą dien...

  • Lemtingas pusmetis
    Lemtingas pusmetis

    Šių metų pirmas pusmetis lems, kokia Lietuvos politika bus 2020 metais ir vėliau. Idėjos taip pat vaidins daug reikšmingesnį vaidmenį nei iki šiol. ...

  • Kliedintys pagonybės demonai
    Kliedintys pagonybės demonai

    Iš kur kyla tas atominis noras viską suvienodinti? Štai humanistinių idėjų nublokštas R.Karbauskis vis tiek nenumaldo įgeidžio vienodai aprėdyti pradinukus. Pagyvėjusios pedagogės, manančios, kad tai bus įprasti tautiniai rūbai...

    24
  • JAV vyriausybės viršūnėje – chaosas?
    JAV vyriausybės viršūnėje – chaosas?

    Straipsnyje „D. Trumpo Baltieji rūmai prisidirbo – fantastiškai“ savaitraščio „New Republic“ redaktorius Brianas Beutleris smulkia poslinkių analize bando pagrįsti teiginį, kad „Michaelo Flynno atsistatydi...

    4
  • Galvos skausmas Putinui
    Galvos skausmas Putinui

    Istorija gali atrodyti kaip puikus ginklas – kol jis neatsigręžia prieš jus pačius. Šia tiesa įsitikino Kremlius, artėjant 1917-aisiais Rusijoje įvykusių revoliucijų metinėms. ...

    2
  • Pagiežos apsuptyje
    Pagiežos apsuptyje

    Apie nepalūžusią, sustiprėjusią Lietuvą kalbantys mūsų politikai nesudomino Lenkijoje apsipirkti susirinkusių šimtų tautiečių. "Laisva diena, kodėl jos neišnaudojus prasmingai" – pažymėjo daugelis, pabuvojusių Suva...

    12
  • Norime didesnių algų? Apmokestinkime pelningiausiuosius
    Norime didesnių algų? Apmokestinkime pelningiausiuosius

    Šiomis dienomis vyko ekonomistų, pramonininkų, verslininkų diskusijos dėl Lietuvos darbuotojų atlyginimų didinimo. Nuomonių būta įvairių, tačiau pagaliau pačiame versle atsiranda žmonių, pripažįstančių, jog darbdavys turi pirmasis žen...

    9
  • Apie A. Adamkienę
    Apie A. Adamkienę

    Mykolo Drungos kalba, pasakyta konferencijoje „Gyvenimas greta didžiųjų vyrų: moteris emigracijoje“, vykusioje vasario 14 d., Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje. Renginį organizavo Daiva Dapkutė. ...

  • Silpnoji grandis
    Silpnoji grandis

    Nežinia kaip, bet Rūta Meilutytė pagaliau pasirinko. Likus mėnesiui iki 20-ojo savo gimtadienio didžiausia Lietuvos sporto viltis apsisprendė dėl ateities. Artimiausius keletą sezonų ji treniruosis ir leis šaknis gimtajame Kaune. Kad ir kaip mi...

    1
Daugiau straipsnių