V.Romanovas: geriau gyvensiu trumpiau, bet sąžiningai

Pone A.Tamulioni iš „15 sekundžių“,     

uždavėte klausimus ir pats į juos atsakėte. Kaip tai mėgsta daryti ir vunderkindas Jonas Vainauskas.     

Į pirmąjį klausimą atsakysiu ir sugriausiu fantazijas taip, kad jūsų informatoriams būtų gėda. Praėjusį sezoną „play-off’uose“, kai rungtynių santykis buvo 3:3, vienas žaidėjas nežaidė. Tas pats žaidėjas nežaidė ir per šių metų gegužės 9 d. vykusias rungtynes, nors turėjo visas galimybes gerai žaisti. Ne vien tai. Jis pažeidė principines profesionalios komandos taisykles – atvyko savo automobiliu ir išvyko juo po pralaimėjimo.     

Aš daug kalbėjau su juo ir laukiau jo atsakymo dar dėl praėjusio sezono žaidimo. Bet nesulaukiau – neatsakė. 

Po to, kai jis šiose rungtynėse elgėsi taip pat, kaip ir praėjusiame sezone, kilo noras duoti jam į snukį. Pakeltu tonu prie visos komandos paklausiau, kas jam trukdė žaisti, kodėl tai kartojasi. Viskas tuo ir baigėsi.     

Todėl, kad turiu informacijos, jog silpnos valios žaidėjus gana smarkiai ir kvailai šantažuoja iškrypėliai.

Į antrąjį klausimą atsakysiu taip: prieš išmokstant rašyti, reikia mokytis skaityti.              

Priminsiu, ką jau buvau pasakęs:   

„Tam ir sukurti „play-off’ai“, kur sąžininga komanda galiausiai pralaimės sukčiui. Iš pradžių buvo trys finalo rungtynės, dabar – septynios. Jei reiks, bus ir trylika. Tokia sistema sukurta tam, kad Jono Vainausko „protas“ visada nugalėtų...“     

Aš šitą mokyklą perėjau, daug metų dirbau futbole su tais žmonėmis, kurie dabar yra federacijoje. Jie visą laiką mane įtikinėjo, kad teisėjams reikia mokėti, federacijai  reikia mokėti  ir t. t. Bet kai buvo prieita prie to, kad norint laimėti prieš varžovų komandą reikia už pralaimėjimą susimokėti priešininkų žaidėjams ir kai į mane kreipėsi patys žaidėjai, sakydami, kad juos šantažuoja, nusprendžiau, kad geriausias būdas – palikti futbolą.     

Galutinai tai pasitvirtino, kai federacija už transliaciją per „Lietuvos ryto“ žiniasklaidą atsidavė į jos visišką globą.

Pabaigoje priminsiu pasaką apie erelį ir varną.     

Kai erelis paklausė varno, kodėl jis gyvena tris šimtus metų, o erelis tik devyniasdešimt, varnas atsakė: „Todėl, kad tu geri kraują, o aš mintu dvėseliena.“ Paklausė erelis varno patarimo – kaptelėjo vieną, antrą kartą ir nusispjovęs pasakė: „Na, ne, varne, aš geriau gyvensiu devyniasdešimt metų, bet sklandysiu aukštai, medžiosiu gyvą žvėrį ir gersiu šviežią kraują, nei tris šimtus metų maitinsiuos dvėseliena.“     

Taip ir aš – geriau gyvensiu trumpiau, bet sąžiningai.     

O iškrypėliams – gero apetito.