Vietoj tramvajaus ir gondolų – kojos?

Savaitės Vilniuje būta neramios, netgi šiek tiek kosminės. Šiukšlių vežėjai spėjo pasigirti, kad savo konteinerius gali stebėti pasitelkę kosminius palydovus, meras verkšleno dėl tuščio miesto biudžeto ir sniegu užverstų miesto gatvių, kurioms sutvarkyti trūksta pinigų. Tačiau daugelio žvilgsniai pastarosiomis dienomis buvo nukrypę į sostinės viešąjį transportą. Kalbant vaizdingai, gyvenome po „troleibuso“ ženklu.

Iš pradžių vienam bankų pardavus 20 mln. litų savivaldybės skolų transportininkams, viešojo transporto darbuotojams buvo išmokėti metiniai priedai, vadinamieji 13-ieji atlyginimai. Tai sukėlė tiek miesto valdžios, tiek dalies vairuotojų interesus ginančių profesinių sąjungų pasipiktinimą.

Viešojo transporto vadovas Gintaras Nakutis atsidūrė tarp dviejų ugnių – iš vienos pusės skambėjo miesto valdžios kaltinimai dėl neva vėjais paleistų milijonų. Iš kitos pusės piktinosi profesinės sąjungos vadai – jie tvirtino, kad darbuotojams išdalyti pažadėti 8 mln. litų tėra trečdalis visos grąžintinos sumos už 2009–2011 m. susikaupusią skolą.

Nerimo aistros ir dėl savivaldybės „Grindai“ bei „Vilniaus viešajam transportui“ perleistų 10-ies nekilnojamojo turto objektų Turniškių apylinkėse. Įmonėms leista šiuos objektus parduoti ir šitaip pagerinti savo finansinę situaciją, tačiau tuoj pat kilo įtarimų, ar šitaip neplaunami pinigai už pusę kainos parduodant vertingą turtą.

Dar nenutilus kalboms apie pinigus, pirmadienį į paviršių vėl iškilo troleibusų klausimas. Termometro stulpeliui nukritus žemiau 15 laipsnių šalčio, kai kurie vilniečiai nesulaukė savo troleibuso. Dar kartą imti keikti viešojo transporto vadovai, tinkamai nepasirengę šalčiams. Tačiau blogybės šaknys pasirodė slypinčios kai kur kitur.

Šaltis atėjo su Vilniaus viešojo transporto pertvarkos planais. Ne paslaptis, kad viešasis transportas nuostolingas. O kaip kitaip sumažinti nuostolius, jei ne trumpinant maršrutus ar juos naikinant? Tai pirmadienį ir įvyko. Be garsių kalbų, be pompastikos, be raudonos juostelės kirpimo į gatves išriedėjo mažiau troleibusų. Ir tai tapo ženklu, kad liepos 1-oji, kai bus panaikinta 18 autobusų ir troleibusų maršrutų, neišvengiamai išauš.

Tiesa, tuomet bus šilta, daugelis atostogausime arba važiuosime dviračiais, tad kurį laiką net nepastebėsime, kad autobusas ar troleibusas mūsų stotelėje sustos ne kas 10, o kas 20 minučių. O kai pastebėsime, nebus ką keikti.

Ko gero, neprisiminsime ir kitų dalykų – mero Artūro Zuoko pažadų. Vargu ar taip įsivaizdavome jo žadamą Vilniaus ateities viešąjį transportą. Per patį mikroautobusų, troleibusų ir autobusų naikinimo įkarštį, ko gero, nė neprisiminsime nei buvusio mero Juozo Imbraso žadėtų gondolų, nei dabartinio mero proteguojamo tramvajaus, nei metro, nei Nerimi lakstančių katerių ir garlaivių.

Būkime madingi, gyvenkime ekologiškai, sulaukime vasaros ir važiuokime dviračiais arba mero pamėgtais riedžiais. Bet, sakysite, kad ir žadėtų dviračių takų nėra tiek, kiek turėtų būti... Na ką gi, lieka vienintelės rūšies transportas – kojos. Pirmyn!