V.Balkus: pasaulis be komercinių bankų, ar tai įmanoma?

 

Kiekviena sudėtinga sistema turi tam tikras ribas kuriose įmanomi sudedamųjų dalių charakteristikų svyravimai nesukeliantys sistemos griūties.

Tačiau kiekviena sudėtinga sistema tuo pačiu turi komponentus kurie sistemos stabilumo vardan  niekuomet nėra keičiami o jų matmenų ar judėjimo trajektorijos tolerancijos rodikliai yra susiaurinti iki mažiausiai įmanomų. Tai būdinga kaip mechanikai , taip ir bet kokiai daugikomponentei sistemai kurios dalys veikia sutartinai bendrojo rezultato vardan. Nėra išimtis ir politinės ar ekonominės sistemos.

Šiandien kaip tik norėtųsi pakalbėti apie vieną iš pamatinių „laisvosios rinkos“ komponentų, kurio indėlį į šios kapitalistinės mėsmalės sistemą sunku pervertinti. Tai vadinamieji komerciniai bankai.

Dažniausia mūsų oponentai dar sugeba diskutuoti atskirais komercinės bankininkystės klausimais, kaip: „Ar reikia fiziniu asmenų bankroto įstatymo“, „Kiek bankai atsakingi prieš indėlininkus“, „Ar teisinga bankų aukščiausių vadovų atlyginimų ir premijų sistema“  ir net kartais drįsta įsivelti į diskusiją apie vadinamąsias tarpbankines palūkanas (VILIBOR, EURIBOR ir t.t.) , nors diskutuojant pastarąja tema jie darosi ypač nervingi.

Tačiau yra tema , kuri dabartinėje viešojoje erdvėje (turiu omenyje „oficialųjį“ ir „komercinį“ jos segmentą) yra tabu. Kelti klausima apie pačios komercinės bankininkystės naudą visuomenei ir jos raidai viešai galimą tik tuomet jei turi tikslą eilinį kartą sugiedoti ditirambus tiems paties komerciniams bankams.

Iki 2008m įvykusio (ir tebevykstančio) kapitalistinės sistemos sukrėtimo, net viešai išsakyta mintis  kad komercinių bankų veiklą bent jau reikia elementariai prižiūrėti buvo laikoma neregėtu iššūkiu ir tučtuojau sulaukdavo agresyvaus kapitalizmo apologetų puolimo. Maža to stambaus kapitalo siekų įgarsintojas LLRI ir keli nuo televizijos ekranų „nenulipdavę“ vadinamieji analitikai iki lemtingojo momento vis ragino suteikti bankams dar daugiau įgaliojimu.

Nors, tiesa buvo vienas vadinamasis analitikas kuris pajautęs artėjančius suskretimus buvo pareiškęs kad bankai turi mažiau skolinti ir griežčiau kontroliuoti kam skolina. Būčiau parašęs apie šį žmogų ką nors teigiamo ir pagirčiau už tuomet išsakytas sveikas mintis (kurios tapo pranašiškomis) jei šis žmogus nebūtu G.Nausėda.

Kažkodėl ir po tokių viešų kalbų SEB VB bankas (o kas bendro yra tarp šio banku ir Nausedos jus puikiai žinote) ir toliau skolino tiems patiems NT projektams kuo puikiausia. Tad teliko užduoti pačiam sau klausima: Ar G.Nausėdos tame pačiame SEB VB niekas neklauso? Ar tiesiog mus visus laiko tiek kvailais, kad netiki kad vis dar mokame palyginti viešas kalbas ir realiai daromus darbus.

Padėtis šiek tiek pasikeitė, kai tapo aiškų, kad finansinių spekuliantų problemos prasidėjusios JAV įgavo pasaulinį mąstą ir toliau elgtis lyg niekur nieko nevyksta jau nesigaus. Be abejo lemiamos įtakos turėjo ne staiga praregėję Lietuvos politikai ar žurnalistai o žinia iš tų pačių JAV kad Barack Obama šiek tiek pabarė vietinius bankininkus už premijas. Tuomet Kubiliaus vyriausybe pasakė „Taip, reikėjo griežčiau prižiūrėti skolinimą“. „O ką aš sakiau“- pasidžiaugė žymus analitikas. Ir.....jau lapkričio-gruodžio mėnesį sumažindami privalomąsias atsargas vyriausybe palaimina komercinius bankus keliais šimtais milijonų litų (kurių tolimesnis likimas teliko didelė paslaptis). Po to viską ką mes viešai girdime tai verkšlenimai „Bankeliai, Aukseliai paskolinkite verslui pinigėliu“

Taigi kaip matome kalbėti iš esmės, bent jau Lietuvoje, niekas nelinkęs ir to priežastis yra ta, kad „laisvosios rinkos“ sistemoje komercinė bankininkystė yra kaip tik ta „detalė“ kurios radikalūs pakeitimai (aš jau nekalbu apie demontavimą) sugriautu patį „laisvosios rinkos“ mechanizmą.

Ypač padidėja komercinės bankininkystės sektoriaus vaidmuo kuomet šalis gyvena agresyviausioje kapitalistinės sistemos atmainoje t.y. kuomet finansinės grupuotės gali nevaržomai generuoti milžiniškas lėšas, kuomet nėra apribojimų kokiomis masinės sąmonės formavimo priemonėmis jie gali naudotis, kuomet jos gali laisvai įvežti /išvežti finansinius resursus (kurių dydis dažnai yra didesnis nei tos valstybės į kuria/iš kurios jie įvežami/išvežami biudžetas), nėra apsaugos nuo nesąžiningo bankininkų elgesio ir nėra atsakomybės už pačių bankų klaidingus sprendimus. Tradiciškai tokiomis valstybėmis buvo kai kurios Pietų Amerikos ir Azijos valstybės, na o po TSRS griūties būtent buvusios Rytų Europos valstybės tapo finansinių grupuočių nevaržomos veiklos poligonais. Tiesiog vienos jų  dar turėjo realų ekonomikos sektorių (paremta gamyba), kuris neleido joms griūti tik kiek griuvo „Baltijos tigrai“ (nors kažkodėl pastaruoju metu išgirdęs šia klišę kažkodėl įsivaizduoju babuiną –sėdi rimtu snukių, garsiai reikia, o  užpakalis plikas . aut: pastaba)

Šiek tiek palyginimų

Neabejotina, kad esant besaikiam norui vis didinti valdomų vertybių kiekį kapitalistinėje sistemoje negalėjo neatsirasti tie, kurie pradėjo tiesiog generuoti lėšas ir pačias jas galiausia pavertė įrankiu tų pačių valdomu lėšų didinimui.

Tai iš tiesu nėra nauja. Skolinimas už palūkanas buvo žinomas nuo pat piniginių santykių atsiradimo ir net iki tol (iki šiol kak kur yra išlikusi archajiška skolinimo forma kuomet skolinamas suaugęs gyvulys o „palūkanomis“ tampa prieauglis).

Atlygintinas skolinimas visuomet buvo laikomas nelabai garbingu užsiėmimu, nes kaip taisykle skolininkais pirmiausia tapdavo įvairių negandų prislėgti žmonės. Kai kurios kultūros apskritai atlygintiną skolinimą laiko nusikalstamu ( pvz. islame). Tačiau tenka pripažinti kad iki išliks piniginiai santykiai poreikis skolintis greičiausia irgi išliks. Ties šita vieta bet koks rinkos laisvinimu apsėstas jau turėtu trinti rankas, džiaugsmingai kartojant „na ir ką darysite“.

„Ką daryti“ aptarsime toliau, o pirmiausia suraskime kuo skiriasi nuo seno buvęs vienapakopis skolinimas nuo dabartinio kapitalistinio monstro.

Pirmiausia, besiverčiantys skolinimu, kaip taisyklė, skolino iš nuosavu lėšų o gražintoji paskola nuosavomis lėšomis tapdavo. Antra , skolintojo ir skolininko bendravimas būdavo tiesioginis. Trečia, skolintoju panorėjus tapdavo bet koks lėšų  valdytojas (tik viduramžiais kai kur Europoje atsirado draudimas verstis atlygintinu skolinimu pvz. krikščioniams). Ketvirta, nebuvo jokio kitos finansinio turto išraiškos nei grynieji pinigai ar jų atitikmuo materialaus turto pavidalu.

Kalbant apie dabartinę padėti tai atitinkamai turime: skolinama iš visų pasiekiamu lėšų (perskolinimas), skolininkas dažniausia negauna paskolos iš tikrojo pinigų turėtojo tiesiogiai nes pastarasis yra per stambus kad skolinti „mažmenoje“, atlygintinas skolinimas yra dažniausia tik specialių finansinių struktūrų privilegija, na ir galiausia atsirado finansinio pseudotūrto produktai (obligacijos ar pan.).

Kalbant plačiau tai vienas iš ryškiausių daugiapakopes finansų sistemos ydingumo pavyzdžių buvo „šokiai“ aplink daugelio vadinamu karteliniu VILIBOR.

EU Centrinis Bankas žūtbūt stengdamasis „pagyvinti“ ekonomika sumažino palūkanų normą (kaip mes žinome kapitalistinė ekonomika tiek priklausoma nuo nuolatinių pinigų injekcijų, kad iš tiesu kito kelio ECB neturėjo) iki 2,12%  o tuo tarpu  to paties laikotarpio VILIBOR tapo  9,10%.

Žinant, kad EUR/LTL kursas nesikeitė, tai toks skirtumas atrodytu keistas. Ir tuomet aiškumas atsirado (ačiū Kropui kuris pats to nenorėdamas apšvietė tautą). Pasirodo, kad tiesiogiai iš ECB nei vienas bankas dirbantis pas mus nieko negauna nes per smulkus. Tai dabar pagalvokime ar skolininkui reikia turėti virš galvos tarpusavyje besitariančius tarpininkus kurie net savu lėšų pakankamai neturi? Beje apie tikrąsias bankininkų turimas lėšas verta pakalbėti išsamiau.

Beverčių popiergalių spaustuvės

Bankinių monstrų tariamai turimas turtas kartais vertinamas sumomis viršijančiomis stambių valstybių BVP. Tačiau ar iš tiesu bankininkai yra tiek turtingi?

Nuo senovės laikų liko nepakitęs vienas dalykas - pagrindinės skolintojo pajamos yra iš skolininko. Patys skolintojai (kalbu apie anglo-saksų modelį) nėra linkę dalyvauti jokioje kitoje veikloje nei skolinimo/perskolinimo procesas todėl visos jų pastangos yra sutelktos paskolinti kuo daugiau piniginių lėšų ir pvz. savo lobistinės veiklos dėka kuo labiau įstatymiškai suvaržyti skolininko veiksmus kad skolininkas taptu nuolatiniu „tikrų“ pajamų šaltinių.

Be abejo savų lėšų dažniausia nepakanka ir todėl griebiamasi visiems žinomų gudrybių. Finansininkai paleidžia apyvarton tam tikrą tariamą piniginių lėšų ekvivalentą – vadinamuosius vertybinius popierius. Jais jie apdalina naivuolius kurie mainais pasiruošę atiduoti „tikrus“ pinigus, jais jie kartais atsiskaito ir su kitais finansiniai spekuliantais.

Visi šitie dokumentai paleisti į apyvartą, tučtuojau pradedami vertinti kaip neginčijamas grynų pinigų ekvivalentas. Maža to vienu turimu popiergalių pagrindu yra leidžiami kiti finansiniai popiergaliai „užtikrinti“ prieš tai įsigytu verte. Kaip mes jau matėme tarpininkų skaičius yra didelis  tai atitinkamai yra didžiulė tariamai vertingų popiergalių įvairovė.

Laisvė spausdinti kuo daugiau popiergalių beje yra nuolat akcentuojama vadinamosios liberaliosios pakraipos ekonomistu. Tačiau problemos prasideda tučtuojau kai išsenka „tikrųjų“ išteklių šaltinis (kai pvz. nelieka vis didėjančio kiekio norinčiu skolintis). Įsipareigojimai ( o finansiniai popieriai tai pirmiausia ir yra įsipareigojimai) negali būti vykdomi ir tuomet ir prasideda tai ką mes beje dabar ir stebime. Finansiniai monstrai tiesiog pradeda reikalauti suteikti jiems „tikrųjų“ pinigų t.y. reikalauja iš valstybių (t.y. subjektų kurie gali vykdyti pinigų emisiją) tiesiog paleisti „spausdinimo stakles“.

Rezultatas - piniginė masė pasiekia bankininkus jie įvykdo pirmiausia tarpusavio įsipareigojimus o tuo tarpu krenta piniginio vieneto reali vertė o su ja tirpsta tie patys indėlininkų indeliai ir pvz. atlyginimai tų kurie net ir indėlininkais niekuomet nebuvo. Užtat bankai išbridę iš eilinės savo pačių sukurtos „krizės“ ir vėl užsuka popiergalių spausdinimo verslą.

Apskritai teigiamos dinamikos infliaciniai procesai  bankams (kaip ir visam stambiajam kapitalui) yra palankūs, nes jie savo skolas pvz. indėlininkams ar obligacijų turėtojams atiduoda jau nuvertėjusiais pinigais, kai tuo tarpu savo skolininkų atžvilgių  taiko įvarius apribojimus.

Pvz. tai gali būti įpareigojimas peržiūrėti sutartis esant tam tikrai infliacijas (be abejo skolininko nenaudai) įvairių „plaukiojančių“palūkanų taikymas ir pan.

Todėl bankai yra gyvybiškai suinteresuoti piniginės masės didėjimu. Kokia gi valstybės politika? Viskas labai paprasta, kai valstybė yra finansiškai mažesnė už suinteresuotą jos valdymu finansinę struktūrą.

Čia veikia gatvės narkotikų prekeivio principas- duok veltui po to parduok pigiai o po to neduok nieko ir lauk kuomet ateis pirkti iš tavęs brangiai. Pamenate, minėjau istoriją su keliais šimtais milijonų litų, kurie buvo „išlaisvinti“ Lietuvos Banko?  Ko gero visiems aišku kad jie tiesiog kažkur iškeliavo toliau, o šalyje atėjo „šienapjūtes“ metas kuomet bankams liko susirinkti piniginį derlių iš skolininkų.

O kai viskas aprims ir tuomet visai galima kad saugiai „investuoti“ kitur pinigai tiesiog vėl bus įmesti į Lietuvą kad vėl „subrandinti derlių“. Tai ar yra kokie keliai kad nuolat nesisukti rate?

Alternatyvūs skolinimo/skolinimosi modeliai

Svarstyti alternatyvius modelius galima pirmiausia vertinant kiek pastarieji galimi kraštutinio „laisvosios rinkos“ modelio sąlygomis tačiau nepamirštant ir tų, kurie reikalauja esamos sistemos demontavimo ar bent jau ženklaus jos pakeitimo.

Pirmiausia teks prisiminti apie anglo-saksų bankinio modelio alternatyvą – islamiškąją bankininkystę. Esminis jos bruožas tai draudimas (paremtas Šariato įstatymais) teikti paskolas už palūkanas.

Islamiškoje bankininkystėje bendravimas tarp kreditoriaus ir skolininko yra paremtas partnerystės pagrindais, o banko pelnas tai tam tikra dalis iš būsimos veiklos pelno.

Be abejo iš anksto tikslios šios dalies piniginio dydžio paskolos davėjas  įvertinti tiksliai negali. Šiam modeliui būtinas paties skolintojo darbas vertinant skolininko verslo perspektyvas. „Klasikinių“ bankų atstovai Europoje ilga laiką „iš aukšto“ žiūrėjo į bandymus diegti islamiškąją sistemą, tačiau kuomet islamiškoji bankininkyste peržengė Europoje musulmonų išeivijos ribas vis dažniau ši tema tampa galvos skausmu pernelyg sočiai gyvenusiems Vakarų Europos bankininkams. (Ko gero nereikia priminti kad bankininkų padėtis Lietuvoje yra dar geresnė nei Vakaruose: aut. past.).

Islamiškojo modelio diegimas yra gerokai sudetingesnis ,nei anglo-saksų „Duok-paimk“ tačiau dėl socialinio patrauklumo šis modelis gali tapti tam tikrą alternatyvą.

Iš esmės bankas atlieka investuotojo tiesiogiai dalyvaujančio įmonės veikloje vaidmenį todėl jis puikiai adaptuojasi prie bet kokios rinkos ekonomika paremtos valstybės sistemos. O dėl mažesnio socialinio konfliktiškumo jis gali veikti beje ir sugriežtintos kontrolės sąlygomis. Be abejo islamiškasis modelis yra pirmiausia verslo sprendimas ,kurio diegimas nėra tiek grėsmingas „laisvosios rinkos“ sistemai kaip pvz. privalomas vienapakopes kreditavimo sistemos įvedimas , tačiau atrišimas galutinio banko ir skolininko bendradarbiavimo rezultato (pelno) nuo griežto piniginio ekvivalento pakeičiant jį dalimi nuo būsimo skolininko ir banko bendros veiklos (o čia jau galime kalbėti apie tam tikrą bendrą veiklą) pelno, privers bankus pirmiausia atsakingai skolinti. Antra, bankai nebus suinteresuoti dirbtinai skatinti infliacinius procesus. Trečia  sumažės galimybės sutartinai bloginti skolininkų padėtį kortelinio susitarimo būdu.

Kita alternatyva, tai savišalpos principu veikiančios struktūros. Kredito unijos ar dar platesnės galimybes turinčios savišalpos struktūros iš tiesu galėtu būti tas pagrindas kurio dėka būtų galima suformuoti platų socialinės bankininkystės tinklą leisianti ištraukti iš bankų „ globos“ labiausia pažeidžiamus skolininkus (t.y. fizinius asmenys). Tiesa, tam prireiktu suteikti kredito unijos galimybę teikti visas mažmeninės bankininkystes paslaugas. Tai jau akivaizdus nesutapimas su finansinių monstrų interesais. O jei dar ir leisti per savišalpos institucijas tvarkyti piniginius santykius tarp piliečio ir valstybės (kurie iš esmės yra nekomerciniai), tuomet bankai prarastu milžiniškas lėšas kuriomis jos disponuoja nuolatos nors jos perduotos jiems tik tam kad būtų perkeltos iš valstybes „kišenės“ ir piliečio (ir atitinkamai atvirkščiai).

Šiuo atveju mes jau turėsime aišku konfliktą tarp šio modelio ir „laisvosios rinkos“ sistemos nes iš komercinės apyvartos  pašalinamos piniginės lėšos kurioms komercinėje apyvartoje ir nepriklausytu būti. Be abejo iš esmės ir šis modelis nieko nekeičia, nes ir šiuo atveju turime tos pačios unijos veiklos rezultatu –pelną, tačiau tai galėtu būti lemiamas žingsnis prieš daugiapakopės bankinės sistemos demontavimą.

Pasaulis be komercinių bankų ar tai įmanoma...

Kaip ir minėjau iki bus išlikę turtiniai santykiai iki tol išliks būtinybė skolintis ir tuo pačiu visuomet atsiras norinčių ir galinčių skolinti.

Tačiau net ir atlygintinas skolinimas gali būti bent jau iš dalies socialiai teisingas ir tikrai neturi remtis vien tik fiksuoto (ar net nuolat kintančio didėjimo link) pelno dalies gavimu.

Partnerystės principas komerciniame kreditavime yra įmanomas, tačiau žinant kad tikslus būsimo partnerio (šiuo atveju žodi „skolininkas‘ aš iš viso būčiau nelinkęs vartoti) galimybių ir perspektyvų įvertinimas neabejotinai pareikalaus iš investuotojo specialiųjų žinių kurių neturi (ir negali turėti ) dabartinių bankų finansiniai spekuliantai.

Tačiau tik tuomet atsiras galimybė kad „specializacijos“ dėka bus išvengta disbalanso kuris buvo ir yra iki šiol kuomet finansinės grupuotės sutartinai finansuoja jų manymų perspektyviausia ir pelningiausią ūkio šaką (Lietuvos atveju tai buvo NT sektorius) o pvz. atsiradus problemoms staigiai atitraukia iš jos kapitalus tuo sukeldami griūtį (neretai dirbtinai).

 


Šiame straipsnyje: bankai

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Trumpa Kalėdų eglutės istorija
    Trumpa Kalėdų eglutės istorija

    Tradiciniame mūsų kalendoriuje gruodžio 13-oji diena įvardyta kaip Šviesos, mat vakarai jau nebeilgės – saulė leisis vis tuo pat metu. Diena dar kiek trumpės iki saulėgrįžos, bet todėl, kad ryte saulutė „pramiegos“, patek...

  • Baudžiavos palikimas
    Baudžiavos palikimas

    Praėjusią savaitę Suomija minėjo 100-ąsias nepriklausomybės metines. Šios šalies istorija daug kuo primena Lietuvos, nors yra ir reikšmingų skirtumų. ...

    6
  • Gyvatės ir Žemininkai
    Gyvatės ir Žemininkai

    Lukiškių aikštė Vilniuje 1999 m. yra paskelbta reprezentacine valstybės aikšte. Statusas visada įpareigoja. Tačiau kiekviena vieta, kaip ir kiekvienas žmogus, turi savo biografiją. Ji gali būti nubraukiama ir slepiama arba ji gali ...

    5
  • Lunaparke – pamišėlių karuselė
    Lunaparke – pamišėlių karuselė

    Kad politikai žiūri į valstybės biudžetą kaip plėšikai į banką, jau tapo labiau nei akivaizdu. Pupyčių darbinimas Seime, siekis sumažinti mokesčius dvarponiams, dailios sumos niekam nereikalingiems projektams, tūkstančiai beprasmiš...

    8
  • Dėmesio centre – Jeruzalė
    Dėmesio centre – Jeruzalė

    Kaip pranešė „BBC“, palestiniečių savivaldos prezidentas Mahmoudas Abbasas pavadino Amerikos prezidento nutarimą „apgailėtinu“, Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu – „drąsiu ir teisingu“, o...

    3
  • Aš feministė – myliu vyrus, skutuosi pažastis
    Aš feministė – myliu vyrus, skutuosi pažastis

    Pastaruoju metu žodis "feministė" apipintas tokiu kiekiu legendų, stereotipų ir išankstinių nuomonių, kad su juo galėtų konkuruoti nebent tokios sąvokos kaip "musulmonas" ar "tolerancija". Nemažai daliai žmonių,...

    18
  • Reikia Vyčio
    Reikia Vyčio

    Jeigu visuomenei reikia Vyčio, duoti jį yra kur kas svarbiau, nei paisyti kanonų – šiuolaikinio meno ar kartais absurdiškų paveldosaugininkų reikalavimų. Pats Kultūros paveldo departamento (KPD) įsikišimas, primenant, kad lyg...

    7
  • Karas ir taika
    Karas ir taika

    Donaldas Trumpas pripažino Jeruzalę Izraelio sostine. Prieštaringų sprendimų jo valdymo laikotarpiu dar bus ne vienas. Pavyzdžiui, galima įtampa dėl Irano. ...

    7
  • Gavo, ko norėjo
    Gavo, ko norėjo

    Apsiaustis baigėsi. Išorės priešų į kampą įspeista motušė Rusija nepasidavė: liko ištikima savo įsitikinimams ir stojiškai priėmė nuosprendį. O svarbiausia – iki paskutinio atodūsio neišdavė savo ta...

    1
  • Naujieji kultūros „reformatoriai“
    Naujieji kultūros „reformatoriai“

    Mindaugas Karbauskis vadovauja Maskvos Vladimiro Majakovskio teatrui ir repetuoja jo scenoje. Nuvykę į Naisius, sužinosite, kad čia veikia teartas. Ekskursijų vadovė rimtu veidu praneš, kad teatrui vadovauja jo mecenatas Ramūnas Karbauskis. Broli...

    5
Daugiau straipsnių