© Reuters nuotr.

Nors sekmadienį įvykusių Ukrainos prezidento rinkimų pirminiai rezultatai rodo, kad opozicijos lyderis Viktoras Janukovyčius pirmauja prieš premjerę Juliją Tymošenko tik 2–3 proc., labai tikėtina, jog jis bus pripažintas naujuoju šalies vadovu.

Žinoma, nereikia atmesti, kad "oranžinių" princese (arba kitaip dujų princese) vadinama premjerė nenorės pasiduoti: surengs kelis protestėlius, kreipsis į teismus, bet ne daugiau – antro "Maidano", arba kitaip Oranžinės revoliucijos, tikrai nebus.

Mat tarptautiniai stebėtojai užtikrino, kad rinkimai buvo teisėti ir sąžiningi, o revoliucijoms kelti reikalingi ne tik pinigai (jų krizės kamuojamoje šalyje nėra per daug), bet ir idėja, kuri uždegtų žmones – ukrainiečiai jau atsikando politikos ir "oranžinių" valdžios.

Ko Lietuvai tikėtis, kai prie Ukrainos vairo atsistos V.Janukovyčius? Juk tai ne kartą teistas žmogus, kuris, pasak gandų, būdamas premjeru kumščiais aiškinosi santykius su savo ministrais. Blogiausia, kad viešojoje erdvėje jis įvardijamas kaip prorusiškas politikas, kuris atvirai kalba apie santykių su Maskva gerinimą ir Ukrainos integracijos į NATO planų atsisakymą. Galiausiai ne kas kitas, o jis prieš pat antrą rinkimų turą paleido gandą apie specialiai į Ukrainą atsiųstus smogikus iš Lietuvos.

Todėl V.Janukovyčiui tapus prezidentu, tokie šilti Lietuvos ir Ukrainos vadovų santykiai, kokie buvo Valdo Adamkaus ir apie euroatlantinę integraciją nuolat kalbėjusio Viktoro Juščenkos laikais, atrodo sunkiai įmanomi.

Tiesa, reikia paminėti, kad lieka klausimas, ką davė karšta tuomečių prezidentų draugystė – tik abipuses pagyras ir sunkiai įgyvendinamus pažadus ar ką nors daugiau?

Be to, reikėtų išsklaidyti tam tikrus mitus apie V.Janukovyčių. Sunku būtų paneigti, kad prieš penkerius metus jis atrodė kaip Kremliaus marionetė, o Rusija darė viską, kad jis laimėtų tuomečius prezidento rinkimus. Tačiau tai sukėlė priešingą reakciją ir išvirto į Oranžine revoliuciją, kuri turėjo palaidoti V.Janukovyčiaus politinę karjerą.

Vis dėlto, pasinaudojęs "oranžinių" pjautynėmis, jis sugebėjo išlikti politikoje ir per penkerius metus sugrįžti į Olimpą, bet jau ne kaip Kremliaus pakalikas, o kaip savarankiškas politikas. Be to, nuo šiol V.Janukovyčius nuolat jaus ne tik savo rėmėjų – rusiškam verslui nusileisti nelinkusių Ukrainos oligarchų, bet ir nuverstų "oranžinių" spaudimą. Bus įdėmiai sekamas kiekvienas jo žingsnis.

Taip, tikėtina, kad Ukrainos stojimo į NATO klausimas bus užšaldytas, o Kijevo santykiai su Maskva pagerės. Bet ar ne to nori Vakarų valstybės, tarp jų – ir Lietuva (bent pagal naują užsienio politikos koncepciją)? Juk Kijevo NATO ir ES ambicijos, į kurias jis nesulaukdavo tinkamo atsako, vertė jaustis Vakarus jaustis nepatogiai, o potencialus Ukrainos ir Rusijos konfliktas, kurio grėsmė pastaruosius penkerius metus buvo permanentiška, baugino.

Kita vertus, būtina nepamiršti, kad Lietuva atsisako "nepamatuotų lyderystės ambicijų mainais į racionalų savo interesų įtvirtinimą". Tai reiškia, kad visas emocijas ir idealizmą paliekame nuošalyje – juk svarbiausia, kad ukrainiečiai pirktų mūsų "Snaigės" šaldytuvus ir dėvėtų "Utenos trikotažo" gaminius.

Naująjį Ukrainos prezidentą V.Janukovyčių taip pat sunku būtų pavadinti idealistu. Juk kalbos apie smogikus iš Lietuvos buvo ne kas kita, o racionalus žingsnis per rinkimų kampaniją.