Stiprieji diktuoja savo principus

Nėra ko stebėtis, kad didžiosios Europos valstybės neišreiškė aiškios pozicijos Austrijai paleidus Sausio 13-osios bylos įtariamąjį buvusį KGB karininką Michailą Golovatovą – įsitikinęs istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egidijus Aleksandravičius.

– Jūsų akimis, ką Lietuva padarė ir ko ne, siekiant, kad Austrija išduotų M.Golovatovą?

– Aš į Lietuvos teisėsaugą žiūriu taip, kaip dauguma valstybės gyventojų, – aš ja nepasitikiu. Ir galiu tik spėlioti, ar buvo padaryta viskas. O tam, ką šioje situacijoje padarė Austrija, visokio plauko kritikai yra vienareikšmiškai negailestingi: koks ES teisinis solidarumas, jei Austrija gali pasielgti taip, kaip pasielgė? Jei ES tik šitaip funkcionuoja, nieko gero ateityje tikėtis negalime, negalime turėti nereikalingų iliuzijų. Šiandien bet kas gali pateikti tokius kvailo radikalumo pasiūlymus kaip Emanuelis Zingeris (Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas – aut. past.), siūlydamas Lietuvai nutraukti diplomatinius santykius su Austrija. Neskirdamas, kad teisinė valdžia nėra valstybės politinė valdžia ir kad teisiniai veiksmai nėra tiesiogiai vykdomosios ar juo labiau įstatymų leidžiamosios valdžios prerogatyva. Šiuo atveju aš galiu pritarti Prezidentės raminimams, kad nėra reikalo straksėti politiniams žiogams. Tai, ką mes darome, yra nedidelio akmenėlio pliumptelėjimas dideliame Europos tvenkinyje.
Vertinant situaciją iš skeptiškai ciniškų pozicijų, galima pasakyti, kad iš esmės nieko tragiško neįvyko. Būdamas ganėtinai skeptiškas mūsų teisėsaugos gebėjimais įvykdyti teisingumą, o ne tik pademonstruoti galią prieš silpnuosius, svarstau, kas būtų buvę, jei Austrija būtų išdavusi M.Golovatovą Lietuvai. Kyla klausimas, kaipgi mūsų teisėsauga būtų įgyvendinusi tą procesą?
O šiandien visoje Europoje kilęs skandalas dėl Lietuvos teisinių lūkesčių nėra mums kaip nors nenaudingas. Jis tikrai nenaudingas rusams, negražiai atskleidžia ir austrus. Nors austrai tik parodė tuos bruožus, kuriuos jau seniai demonstravo prancūzai ir vokiečiai: dėl tam tikrų interesų nuolaidžiauti rusams, taikyti net ne dvejopus, o keleriopus standartus, vertinant rusų veiksmus demokratijos, žmogaus teisių ir kitais atžvilgiais. Sudėtingas žaidimas čia žaidžiamas.
Susidūrus su tiek daug mūsų pačių teisėsaugos bejėgiškumo faktų, šis vienas išslydusio kagėbisto atvejis atrodo tik lašas jūroje. Jis yra labai patogus vasaros laikotarpiu mobilizuoti mūsų patriotinius jausmus ir visuomenę, bet aš tikrai nesureikšminu šio fakto. Istorija ir tikrovė šioje srityje yra ciniškos: didelė dalis tokių nusikaltėlių taip ir lieka nesugauti. Ir tai yra ne vieno kagėbisto, bet viso režimo vertinimo reikalas. O šiandienė Vladimiro Putino Rusija tikrai neprisiims visos kaltės ir kompensacijų už ano režimo padarytus nusikaltimus.

– Galbūt ši istorija rodo, kad ES nugali ne sąjungos skelbiamos bendros vertybės, o kiekvienos valstybės atskirai finansiniai, energetiniai interesai?

– Taip, Europos didieji žiūri savo ekonominės naudos, o Paryžiaus–Berlyno–Maskvos ašis šiandien, ko gero, yra pasidariusi svarbesnė nei bendraeuropiniai integraciniai procesai ir šis energetinis aljansas gali atstoti ES solidarumo siekius ir principus. Tik nemanau, kad "Gazpromas" čia ką nors valdo. Dar taip nėra buvę, kad koks pokolonijinis žaliavos tiekėjas valdytų industrinius galios centrus. O tai, kad austrų trypčiojimas vietoje rodo ES principų silpnumą, tai akivaizdu. Ir tai – ne pirmas ir ne paskutinis panašus atvejis, žinios apie kurį mus pasiekia. Pasaulis nepasikeitė dėl to, kad susikūrė ES: kaip ir anksčiau, stiprieji diktuoja savo principus. Ir stiprieji dažniausiai yra teisieji – nugalėtojai rašo istoriją.

– Didžiosios ES valstybės savo pozicijos šiuo klausimu net neišsakė: mus palaiko Latvija, Estija, Lenkija, Čekija. Beje, lenkai nebuvo labai aktyvūs: jie pareiškė pritarią Lietuvai, tačiau, kaip šiuo metu pirmininkaujantys ES, galėjo padaryti daug daugiau, atkreipdami kitų bendrijos narių dėmesį. Ar čia mums nepakišo kojos tai, kad Lietuva įsivėlė į konfliktą su Lenkija dėl lenkiškų pavardžių rašybos?

– Gal pasaulyje ir viskas susiję, bet šiame epizode tai neturi nieko bendra. Net lenkų mažumos Lietuvoje klausimo aš nebandyčiau laikyti Lietuvos–Lenkijos santykiuose pačiu svarbiausiu dalyku. Tai greičiau didesnės europinės politikos aidai, kadangi Lenkijos politika aiškiai pasisuko nuo riterio, demokratijos principus nešančio į Ukrainą ar Kaukazą, prie „realpolitik“ vykdytojos, kaip ir Vokietija, bandančios žiūrėti į rusus ir derėtis su jais visiškai ciniškai. Kai Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis sako, kad Lietuva neįgyvendina kai kurių pažadų, matome, kad Lenkija nėra joks patikimas partneris. Ir tada jie tautines mažumas suranda kaip naują pretekstą kompensuoti savo pačių posūkius. O iš tiesų pasikeitė Lenkijos politika ir Lietuva šioje politikoje yra tik smulkmena. Visame tame žaidime esame tikrai labai menkas faktorius. Lenkai taip pat laikosi Paryžiaus–Berlyno–Maskvos ašies.
Kita vertus, pačioje Lietuvoje rimčiausi politiniai sprendimai daromi taip, kad eilinis žmogus nespėja susiorientuoti, nes jis tiesiog per mažai žino. Dabar kartais nebegali suprasti, ar Lietuva vis dar yra demokratijos gynėja.

– Šio įvykio kontekste paaiškėjo, kad Europa per mažai žino apie Sausio 13-osios įvykius Lietuvoje. Gal dėl to kalta pati Lietuva, kuri per mažai viešai kalba apie šią tragišką istoriją?

– Ką čia daugiau padarysi. Kita vertus, savo problemose paskendęs pasaulis tai, kas Lietuvoje įvyko 1991 m. sausio 13 d., matuoja lygindamas su tuo, kas beveik tuo pačiu metu įvyko Srebrenicoje (šiame Bosnijos ir Hercegovinos mieste 1995 m. įvyko didžiausios žudynės Europoje po Antrojo pasaulinio karo: Bosnijos serbų armija išžudė apie 8 tūkst. bosnių vyrų ir paauglių – aut. past.). Akivaizdu, kad pasaulio dėmesį labiau atkreipia tūkstančiai aukų. Ir nemanau, kad Lietuva dar ką nors čia gali padaryti. Neverta įsivaizduoti, kad dėl to, kas įvyko Lietuvoje 1991 m., kas nors Europoje iškas karo kirvius.



NAUJAUSI KOMENTARAI

D.

D. portretas
Džiugu skaityti suprantamas, pailsėjusias - regis - mintis. Reikia gi tautai tokių autoritetų kaip Egidijus..

Baltija

Baltija portretas
Taip,stiprieji diktuoja savo principus, bet tai nereiškia, kad aš lankstysiu galvą prieš juos.

O

O  portretas
mes tokie maži, kad į mus niekas dėmesio nekreipia. Nusilenksi ar ne , niekam neįdomu, tavo valia rinktis... Palyginus su Norvegijos velniu, mūsų žmogiškieji nuostoliai maži (bet tai nereiškia, kad aš pritariu toms baisioms sausio 13 žudynėms, atvirkščiai, jokiu būdu nepritariu, tik kas nuo to keičiasi, kam pritariam mes, ar nepritariam).... Verkia visa Norvegija dėl išgamos, mes - taip pat... Kol pačių galingųjų asmeniškai kokia nors tragedija neištinka, jiems širdies neskauda. Mūsų valdžia irgi negirdi mūsų žmonių klyksmo, kad už 800 litų net egzistuoti nebeįmanoma. Jie mūsų negirdi.... Ką tai reiškia? Pagalvokim visi, ar mums irgi nekyla tokia grėsmė, kaip norvegams? Kai koks vienas nelaimingas žmogelis irgi sugalvos šitaip atkreipti į save dėmesį?
VISI KOMENTARAI 15
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Apie meilę, tėvynę ir laisvę
    Apie meilę, tėvynę ir laisvę

    Jau nemažai metų pastebiu, kaip kiekvieną vasarį tarsi į vieną sriubą iš visiškai nesuderinamų ingredientų sumetamos dvi progos – Šv.Valentinas ir Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Iš pirmo žvilgsnio romantiniai j...

    4
  • Su švente!
    Su švente!

    Nemėgstu visuotinių švenčių. Minia slegia, ypač žinant, kad po dviejų dienų niekas to nebeprisimins ir vėl aptarinės kylančias kainas bei mažas algas. Bet Vasario 16-toji yra tokia data, kurios neišvengsi. Ypač kai tai atkurtos Valst...

    9
  • „Twitter“ blogiau nei G. Orwello avys
    „Twitter“ blogiau nei G. Orwello avys

    „Facebook“ ir „Twitter“ atneštas anonimiškumas leidžia internete klestėti tulžingiems pareiškimams ir dezinformacijai. ...

    1
  • 1918 m. proveržiai
    1918 m. proveržiai

    Artėjant Vasario 16-ajai ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, galima dirstelėti į užsienio spaudą ir pastebėti, kad ši data svarbi ne vien lietuviams. ...

  • Hamleto mirtis
    Hamleto mirtis

    Mirė Danijos princas Henrikas, iš viešumos vėl pradingo Rusijos prezidentas V.Putinas, žiemos olimpiadą jaukia šaltis ir audra (ar nešalta tik tautiniu sijonu seginčiam Tongo karalystės vėliavnešiui?), o Lietuvoje &nda...

    1
  • Apie istoriją
    Apie istoriją

    Šiandien linkstama į visą tarpukario Lietuvos istoriją žvelgti pozityviai, tačiau 1918 m. vasario 16 d. atkūrusi valstybingumą šalis pergyveno du skirtingus istorijos laikotarpius: iki 1926 m. gruodžio perversmo ir po jo. Jie nusipelnė o...

    5
  • Kas pirmiau: daugiau mokesčių ar tvarka išlaidose?
    Kas pirmiau: daugiau mokesčių ar tvarka išlaidose?

    Įsivaizduokite, kad jūsų 28-erių metų vaikis vis prašo jūsų pinigų. Jis sako, kad už tuos pinigus labai rūpinsis jumis – mokys, gydys, kelią nušluos ir dar daug gerų dalykų jums padarys. Kiek jam pinigų beduotumėte, jam visad...

    7
  • Neiškęstas privatusis patriotizmas
    Neiškęstas privatusis patriotizmas

    Valstybingumo šimtmečio proga intensyvėja kalbos apie patriotizmo būklę. Kol vieni draskosi, ką reiškia būti tikru patriotu, kiti tarsi kokie meta-patriotai bando pažvelgti iš aukščiau teisėjo žvilgsniu ir pasiskelbti dar ...

  • Dvylika Vilniaus apaštalų
    Dvylika Vilniaus apaštalų

    Prasidėjo tokia reikšminga šventinė savaitė... O kas svarbiausia šventėje? Tikriausiai neapsiriksime sakydami, kad ne tiek žvilgsnis į praeitį, kiek išsakomos viltys ateičiai. ...

    3
  • Nereikia mums bijoti imigrantų
    Nereikia mums bijoti imigrantų

    Nereikia mums bijoti imigrantų, o, atvirkščiai, reikėtų galvoti apie veiksmingesnę politiką, skatinančią imigraciją. ...

    13
Daugiau straipsnių