- Vereta Rupeikaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Akyse sprogstantys Laisvės alėjos liepų pumpurai, tikėkime, niekada nevirs ginču: būti jiems ar nebūti. Gamtos stebuklui negali prilygti nuostabioje šios pėsčiųjų gatvės perspektyvoje vilnijantys namai, kuriuos tvėrė žmonės. Vieni juos įkomponavo, kiti – spraudė, treti uždrėbė.
Architektai, kaip ir visų likusių specialybių žmonės, nėra tobuli. Vieni turi daugiau talento kurti, kiti – gebėjimo gauti galimybę projektuoti, suderinti projektus su reikalingomis institucijomis.
Prieš pusšimtį, šimtą ir daugiau metų kažkieno lėšomis statytus namus ėmėme laikyti miesto nuosavybe. Juk miestas, ko gero, ir yra pastatai su gyvastimi juose. Kas, kad namai turi savo teisėtus šeimininkus, juk miesto urbanistinis peizažas turi būti visų?
Prieš šimtmetį toli gražu ne kiekvienas galėjo siekti aukštojo mokslo ir tapti profesionaliu projektuotoju, architektų gretos buvo kur kas retesnės nei šiandien. Tačiau tuometės architektūros kokybė dabar jau ne diskusijų, o liaupsių objektas.
Senuosius namus, nesvarbu, ar jie anuomet buvo tobuli, ar su ydomis, dažniausiai laikome kultūros paveldu, kurį privalome saugoti. Kaip mums, kauniečiams, sekasi rūpintis nekilnojamomis vertybėmis, puikiai iliustruoja nesąlygiškai įsimylėta Laisvės alėja.
Pereikite ja ir nepatingėkite pakelti akis iki pat pastatų kepurių. Jei jau taip sergstime ir gerbiame kiekvieną seną raudoną plytą, prisipažinkime sau: ką žinome apie alėjos pastatų istoriją? Kuo vertingi istoriniai namai, kas ir kam juos pastatė? Kodėl vieni dviaukščiai, kiti penkiaaukščiai? Tada leido?
Jei visi miestiečiai būtų patriotai, bent šiek tiek išprusę architektūros srityje, ir be paveldo sargų įsakų virš senųjų stogų nekyšotų plastikiniai stogeliai ar visokiausi kitokie buitiški patobulinimai.
Laisvės alėja laikoma Naujamiesčio dalimi. Didžioji dalis senučiukų namų yra statyti, kaip įprasta sakyti, prie caro. Liaupsinamoji tarpukario architektūra į Laisvės alėją įsileista labai atsargiai. Pienocentro rūmų, Centrinio pašto pastatai bene vieninteliai žymūs ir nepajudinami to laikotarpio architektų talento liudytojai. Kiti anuomečiai naujokai spraudėsi gretutinėse gatvėse.
Taigi Kultūros paveldo departamento vadovės Dianos Varnaitės paskelbta žinia, kad Kauno tarpukario architektūra pretenduoja būti įtraukta į Europos paveldo objektų sąrašą, Laisvės alėjai didelės įtakos neturės.
„Negali būti tokių atvejų, kaip nutiko su Laisvės alėjos 90-uoju pastatu, nes į Europos paveldo sąrašą tikrai neturėsime ką įrašyti“, – perspėjo D.Varnaitė. Priminsime, kad dabartinė Laisvės alėjos įžymybė „stiklainis“ iškilo virš carinio pastato.
Tiesmukas pusės istorinio pastato nugriovimas ir talpesnės dėžės užkrovimas, be abejonės, pagarbiu, estetišku architektūriniu sprendiniu nevadintinas. Bet grįžkime prie ekskursijos Laisvės alėja. Antstatų ant senųjų pastatų yra ir daugiau, ir taip pat „stiklainių“.
Pavyko iš viso suskaičiuoti 6 stiklinius paaukštinimus, tiesa, jie ne tokie griozdiški ir primityvūs, kai kurie netgi sulaukė viešų pagyrų.
Žvelgiant iš šiandienių Vilniaus paveldo sargų pozicijų, visi šie objektai yra nusikaltimas paveldui, nes Naujamiesčio pastatų užstatymo tūris ir pobūdis turi būti saugomas. Ar D.Varnaitės žodžiai „pageidautina šalinti nereikalingus intarpus“ reiškia, kad šiuos namus, seno ir naujo lipdinius, būtų galima grąžinti į pirminį būvį?
Alėjoje yra ne vienas nuo pamatų iki stogo stiklu tviskantis statinys. Visi gūžčioja pečiais: kaip leido? Ar šios istorijos bus ištrauktos iš stalčių?
Dar pavyko suskaičiuoti septynis Laisvės alėjos namus, tiksliau tariant, griuvenas. Daugiausia tai cariniai namukai. Kodėl jie miršta, kodėl jų savininkai dar ne teisme?
Akivaizdu, kad paveldas Kaune nesveiksta. Galbūt reikia gydyti priežastis, o ne padarinius?
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje
Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl &Scaro...
-
Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame1
Manau, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti sau, prisimindamas anapilin iškeliavusius artimus žmones ir nepanaudotą laiką bendravimui su širdžiai mielais. Bet šiandien ne apie tai. ...
-
Kai net ir galvai reikia renovacijos8
Atšyla oras, pakyla noras. Visų pirma, ginčytis, piktintis ir leisti žvygauti emocijoms dėl šildymo sezono (ne-)pabaigos. ...
-
Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis1
Išankstiniai indikatoriai rodo, kad ekonominis aktyvumas Lietuvoje laipsniškai atsigauna. Vis dėlto, kol daugelis pagrįstai Lietuvos ekonomikos atsigavimą sieja su eksporto ir pramonės rodikliais, vidaus vartojimas tampa ypač svarbiu kompone...
-
Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs
Pirmą šių metų ketvirtį padaugėjo gyventojų, kurie mano, kad būstas per artimiausius dvylika mėnesių brangs arba jo kaina nesikeis. Prasčiausi gyventojų lūkesčiai dėl būsto kainų buvo lygiai prieš metus. Tai, kad, atsižvelgus į ...
-
Šašo krapštymas6
Virtualios realybės filmą „Angelų takais“, leidžiantį persikelti į M. K Čiurlionio paveikslus, pamatė 300 tūkst. žmonių. Įsitikinę jo terapine galia, filmo kūrėjai nutarė parodyti jį kalėjime. Visų mačiusiųjų įspūdžiai pana...
-
Virtualybės tironija1
Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kino režisierius, rašytojas Vytautas V. Landsbergis, lankydamasis Niujorke, filmininko ir poeto Jono Meko studijoje, įrašė jųdviejų tarpusavio pašnekesį apie gandus, arba, kaip t...
-
Mažu apsiginsim4
Jonas buvo neramus, vaikščiojo palei sieną, rankoje laikė kačergą. Beveik naują ir iš gero metalo. Tačiau atsirado problema ir Jonui teko svarstyti: kuo geriau gintis – kačerga ar automatu. Žinoma, kad pastaruoju. Bet vėl problema...
-
Velnio sėkla televizijoje8
Likus keliems mėnesiams iki Jekaterinos Svanidzės (1885–1907) mirties, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) nuvyko į Antrojo reicho (1871–1918) miestą Štutgartą, kuriame turėjo vykti Septintasis (1907 m. rugp...
-
Kultūra keičia kryptį
Norom nenorom nauja istorijos tėkmė brėžia naujas, tik tam metui būdingas kultūros kryptis. Taip randasi nauji terminai, nauji herojai, naujos vertybės. ...