Revoliucija – turtingųjų reikalas, duokite mums ėsti

Veltui šalau rudeninio Vilniaus gatvėse. Revoliucija, apie kurią daug kalbėta pastarosiomis dienomis, mūsų kraštą aplenkė. Ir ne šiaip aplenkė, o net nebuvo priartėjusi prie Lietuvos sienų. Tylu Latvijoje, tylu Baltarusijoje, tylu Rusijoje, ir tik turtingų Vakarų valstybių piliečiai laiko savo gyvenimo sąlygas tokiomis blogomis, kad yra pasiruošę reikalauti geresnių net su Molotovo kokteiliais.

Teisingai sakoma: „Nori sužinoti, ar tau gerai, ar blogai, – palygink”. Tik štai ką ir su kuo lyginti? Matęs Švedijos socialinę sistemą, darbo santykius Prancūzijoje ar JAV maisto produktų kainas, lygins su tuo, ką matė. Tačiau tokios jau mūsų realijos, kad tie, kurie tą matė, – tą patį ir mato, nes jų tarp mūsų jau nebėra. O štai gyvenantieji Lietuvoje, kaip ir dauguma likusių savo šalyse Rytų Europos šalių piliečių, turi kitokių jiems žinomų pavyzdžių.

Štai čia mes turėtume atsukti mūsų atminties juostelę šiek tiek atgal – į tarybinės imperijos konvulsijų laikotarpį, į pirminio kapitalo kaupimo laikotarpį, į „berniukų“ ir „šeimų“ karaliavimo laikotarpį. Kai pasakoju savo vaikams, kad buvo laikas, kuomet aplink turgų stovėjo dešimtys žmonių, pardavinėjančių dulkių siurblių „žarnas“, gautas kaip atlyginimą, jie juokiasi. Jie manimi tiki, bet matau, kad neįsivaizduoja, kaip tai atrodo iš tikro. Kažkas panašaus buvo ir man, kai spaliukiškai pionieriškos vaikystės laikais skaičiau knygas apie Rusijos pilietinio karo laikus ir man atrodė, kad šios istorijos iš visiškai kito pasaulio ir taip tiesiog nebūna.

Atmintis apie šį laikotarpį išliko. Kaip ir išliko įsitikinimas, kad kiekvienas pokytis neišvengiamai sukels problemų. Perversmas atves į valdžią dar didesnį tironą, revoliucija – skurdą, rinkimai – naują demagogą. Ar mes esame kuo nors unikalūs? Tikrai ne. Kinų prakeiksmas „Kad tau tektų gyventi permainų laikotarpiu“ atsirado ne šiandien ir ne vakar, o atkeliavo iš amžių glūdumos.

O kur dar kitokio pobūdžio istorinė patirtis, kurį mums pataria: „Nesikišk, nekalbėk garsiai, sutik”. Naujausia Lietuvos, kaip ir visų Rytų Europos šalių, istorija rašyta krauju, kurį liejo ir svetimi, ir savi. Jus man pasakysite, kad ji jau pamiršta? Nepamiršta, kol iš praeities mus pasiveja totalitarinių ideologijų pasėkėjai. Nepamiršta, kol mes patys nutylame supratę, kad mūsų vieno ar kito istorinio fakto vertinimas nebeatitinka šiuo metu galiojančios „teisingos“ jos versijos.

O juk istorinis procesas – tai ne vien vadovėlių puslapiai ar konferencijų temos. Tai identiteto klausimas. Pateisindami rudą, raudoną ar tautinį smetoninį diktatą, mes tuo pačiu pirmiausia „išskalbiame“ nuo kruvinų dėmių ne tik istorinius faktus, bet ir suteikiame sau pagrindą pateisinti panašų diktatą, jei jo spalva mums pasirodys tinkama. Ir nėra didesnės klaidos manyti, kad gali atsirasti „teisinga diktatūra“ ar „teisingas diktatorius“.

Skaitau šios dienos interneto komentarus. Vox populi vox dei, tačiau atrodo, kad šią šalį išminties dievai apleido jau seniai. Praleidžiu dešimtys paverkšlenimų dėl mažų pensijų, pašalpų, dėl brangių dujų ir „pigaus“ komentatorių darbo įvertinimo. Bet nuolat užkliūva teiginiai „Reikia lyderio“, „Aš eičiau protestuoti, bet neisiu su...”.(toliau išvardinamas visas sąrašas netinkančių) ir apeliavimas į „gerą valdžią“. Ir tik vienas kitas parašo – duokite mums galimybę įtakoti bent ir dabartinę valdžią.

Todėl sugrįžkime prie vadinamosios pasaulinės revoliucijos reikalų. Procesai, prasidėję Ispanijoje šūkiu „¡Democracia real YA!“ ir maištu prieš tradicinę politinę sistemą, yra be galo tolimi mums įprastam protesto šūkiui „Darbo, duonos, teisingumo!“. Prie darbo, duonos kąsnio ir veiksnios teisinės sistemos vakariečiai yra jau pripratę, ir tai, kas jiems šiandien atrodo kaip baisi krizė, mums 1991-aisiais atrodytų lyg Dievo dovana. Vakarų piliečiai nori ne tik geros, bet ir jų betarpiškai kontroliuojamos valdžios. Nors prancūzų, ispanų ar italų valdžia niekuomet nesugalvos uždrausti piliečiams išeiti į gatves net ir galimo nekontroliuojamo pilietinio protesto akivaizdoje, ji vis tiek jau netenkina didelės dalies piliečių, kurie laiko ją atgyvenusia.

Pilietinis protestas Lietuvoje – tai išimtis, kuri patvirtina taisyklę: nepriteklių ir negandų kamuojamas žmogus labiausia bijo prarasti tą, ką vis dar turi. Jei padėtis nepablogės taip smarkiai, kad neliks ko prarasti, jokių protestų ir nebus. O jei gyvenimas pagerės ir „Darbo, duonos teisingumo“ lūkesčiai bus bent iš dalies patenkinti?

Mes juk iš tiesų suvokiame, kad gali būti kur kas blogiau. Žodžiai „hiperinfliacija”, „devalvacija” ar „deficitas” mums nėra sausi ekonominiai terminiai, o asmeninės patirties dalis. Čia prašosi dar vienas palyginimas – ši kartą su dabartine Rusija, kurioje visi visuomeniniai judėjimai nurimo, vos tik Putinas atėjo į valdžią ir eilinis rusas pajuto pagerėjimą. ( Tie, kurie nenurimo, buvo užstumti į užribį.) Leidimai mitingams neišduodami, rinkimai ir televizijos tapo kontroliuojamos. Ar nematome kai kuriu panašumų su Lietuva? Juk ir mes, norintys tik darbo ir duonos, galime puikiausiai išsiversti be teisingumo.


Šiame straipsnyje: balkusrevoliucijamitingas

NAUJAUSI KOMENTARAI

R12

R12 portretas
Manau, kad okupacinės sistemos įkaitais pabuvę žmonės yra nepataisomai sužaloti dvasiškai.Jie laikosi kaip ta katė slystanti stogu už paskutinės atbrailos , jie bando apgauti save ir likimą.Prarandama būtent tada, kai yra bijoma prarasti.Yra toks negailestingas dėsnis, kad įvyksta būtent tai, ko tu labiausiai bijai ar nenori.

Tokis

Tokis portretas
geras atsakas pries tai buvusiam komunistiniam Pociaus papilstymui

veltui

veltui portretas
salai. Reikejo salti Prienuose, isikandus kelmucio kota. Bent 2 dienas, kadangi mokesciu moketojai uz tave sumoka delspinigius, nors ju niekas neklausia. Tavo iliuzine Lietuva tirpsta su Niujorko maištais, ir tavo bosai nieko nesupranta, o juk kiekvienas savarankiskas lojimas pries tuos, kurie tave maitina, gali tureti pasekmiu tau ir tavo teisiu peremejams, argi mama nesake?
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Daugiau gyventojų tikisi, kad būstas brangs
    Daugiau gyventojų tikisi, kad būstas brangs

    SEB banko užsakymu atlikta būsto kainų lūkesčių apklausa rodo, kad kovą gyventojų, manančių, kad būstas brangs, dalis buvo didžiausia nuo 2014 metų pradžios. Jau 59 proc. apklaustųjų praėjusį mėnesį teigė, kad būsto kaina per artimiausius...

  • Kapitalistai įgyvendina marksistų svajones
    Kapitalistai įgyvendina marksistų svajones

    Netrukus gyvensime taip, kaip tikėjosi marksistai. Tačiau taip nutiks tik dėl to, kad tuo pasirūpino kapitalistai. Skamba neįtikėtinai? Bet tai tiesa. ...

  • Medinis premjeras
    Medinis premjeras

    Realių darbų nematyti, tačiau Vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis šypsosi ir laido primityvius juokelius. Tautoje tai vadinama mediniais bajeriais. ...

    1
  • Pasitvirtino senolių išmintis
    Pasitvirtino senolių išmintis

    Šiemet kuo tiksliausiai pasitvirtino senolių išmintis, apibūdinanti balandžio mėnesio orus: „Viena diena motina, kita diena – močeka“. Tik saulutė kiek ilgiau pamalonindavo  šiluma, tuoj užslinkdavo pilkas gr...

  • Pavasarinis daltonizmas
    Pavasarinis daltonizmas

    Pavasaris spalvų šiemet mums kol kas šykštus. Jau nekalbant apie, kad šią ašarų pakalnę jis išvis pamiršo. ...

    1
  • Kuriuo keliu pasuks prancūzai?
    Kuriuo keliu pasuks prancūzai?

    Prancūzijos prezidento rinkimų pirmojo turo rezultatai daug ką nustebino, ypač pačius prancūzus. „Tai istorinis poslinkis“, sušuko didžiausią prestižą turintis Paryžiaus dienraštis „Monde“. ...

  • Kas sieja žirafą ir mokesčių mokėtoją?
    Kas sieja žirafą ir mokesčių mokėtoją?

    Gamtoje mažiausiai miega žirafa – vos dvi valandas per parą. Negana to, ji miega labai neramiai. Žirafa saugosi įvairių plėšriųjų žvėrių ir miega su pertraukomis, naktimis, dažniausiai po 5 minutes. ...

    5
  • Visi prieš vieną!
    Visi prieš vieną!

    Prancūzijos prezidento rinkimų pirmąjį turą laimėjęs Emanuelis Macronas – spalvinga asmenybė: jis ir kairysis, ir dešinysis, ir nacionalistas, ir globalistas. Žodžiu, visų galų meistras. ...

    10
  • Prancūziškasis deja vu
    Prancūziškasis deja vu

    Progresyvieji europiečiai gali trumpam atsikvėpti: Prancūzijos maištininkams pritrūko jėgų naujajai revoliucijai įvykdyti. Užsimoję per vieną mūšį užimti savąją bastiliją – Eliziejaus rūmus – ultranacionalistai patyr...

    2
  • E. Macrono pergalė: ar ne per anksti džiaugtis?
    E. Macrono pergalė: ar ne per anksti džiaugtis?

    Emmanuelis Macronas surinko daugiausia balsų pirmame Prancūzijos prezidento rinkimų ture ir toliau kovos su euroskeptike Marine Le Pen. Apklausų duomenimis antrame rinkimų ture Le Pen beveik neturi šansų laimėti – dauguma prancūzų, balsav...

    2
Daugiau straipsnių