Apie norvego Anderso Behringo-Breiviko dvigubą išpuolį, kuris pernai liepos 22 d. nusinešė 77 žmonių gyvybę, tebeprimena degančios žvakės, gėlės, artimųjų ašaros ir Oslo centre po pernykščio sprogimo dar iki galo nesuremontuoti vyriausybiniai pastatai.

Patys norvegai, pasak teroristo vaikystės draugo ir žurnalisto Peterio Svaaro, per metus jau pavargo nuo viena kitai prieštaraujančių ekspertizių, cirku virtusio teismo proceso ir diskusijų apie A.Behringo-Breiviko motyvus bei pakaltinamumą, ir nori padėti tašką šioje istorijoje. Teismas verdiktą paskelbs rugpjūčio 24 d.

Bet galbūt ne tiek svarbu, ar nusikaltėlis atsidurs kalėjime, ar psichiatrinėje ligoninėje, kiek šios istorijos išvados ir pamokos.

Per tragedijos metines Norvegijos premjeras Jensas Stoltenbergas paskelbė, kad žudikui nepavyko pakeisti šalies, išjudinti vertybių ir suskaldyti visuomenės. Apklausos rodo, kad po išpuolių norvegai užsieniečius ėmė vertinti palankiau, o nacionalistinė Progreso partija, kuriai priklausė A.Behringas-Breivikas, praėjusių metų rugsėjo savivaldybių rinkimuose prarado 6 proc. rinkėjų balsų.

Siaubingus išpuolius pasmerkė visa Norvegija. Visus metus niekas nedrįso kurstyti imigracijos temos. Bet per tragedijos metines šaliai teko laikyti naują tolerancijos išbandymą, kuris parodė, kad nereikia toli ieškoti žmonių, kurie, jeigu ne pritaria, tai bent jau supranta A.Behringo-Breiviko idėjas ir motyvus.

Šį mėnesį į Oslą ir kitus Norvegijos miestus atkeliavusios Rumunijos čigonų grupės sukėlė audringas diskusijas viešojoje erdvėje. Kai kurie interneto komentatoriai atvykėlius išvadino „rudais šliužais“ ir „žiurkėmis“, o nacionalistinės Progreso partijos lyderis Sivas Jensenas paragino organizuoti autobusą ir visus juos išvežti. Keli žmonės, įtūžę dėl antisanitarinių sąlygų, triukšmo ir nelegalių statybų, akmenimis ir fejerverkais atakavo 200 čigonų stovyklą Oslo pakraštyje. Pajutusi parako kvapą, valdžia suskubo stovyklą iškeldinti.

Aišku, tolerancija irgi turi ribas, o čigonų gyvenimo būdas, mentalitetas ir „tradiciniai amatai“ kelia pasipiktinimą daugelyje Europos šalių.

Bet politikams derėtų atkreipti dėmesį į kitką: ekstremizmą kursto ne tik islamo fundamentalistai, bet ir patys europiečiai. Ir tai ne pavieniai atsitiktiniai atvejai, o stiprus reiškinys, kuriam ekonominis sunkmetis sudarė dar palankesnę dirvą.

Per Norvegijos tragedijos metines Budapešto „Athena“ institutas paskelbė ataskaitą apie pavojingas vietos ekstremistų grupes Europoje. Tokių grupių – tiek kraštutinių kairiųjų, tiek dešiniųjų – instituto ekspertai 15-oje Senojo žemyno šalių priskaičiavo 117, nors į tyrimą neįtraukė daugelio Rytų Europos valstybių. Jų gausu ir Norvegijos kaimynėje Švedijoje, ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje, ir Didžiojoje Britanijoje. Kiekviena šių šalių pastaraisiais metais tiesiogiai susidūrė su šia problema.

Vieno vaisto nuo šios ligos nėra. Norvegijos atsakas į žudynes buvo „daugiau atvirumo, daugiau demokratijos, daugiau humaniškumo“, nors tas pats atvirumas ir demokratija padeda ekstremistams skleisti savo idėjas. Jungtinės Valstijos teroristams atsako jėga, nors šitaip tik dar labiau motyvuoja juos kovai.

Bet svarbiausia, kad po tragedijos Osle ir Utiojos saloje Norvegija ir visas pasaulis pamatė ir suprato, iš kur sklinda pavojus. A.Behringas-Breivikas, teisme dažnai vartojęs žodį „mes“, o ne „aš“, pats ten nurodė pirštu: „Kai aš sakau “mes„, turiu omenyje save ir kitus kovotojus, o ne balsus savo galvoje… Aš suprantu, žmonės laiko mano poelgius pamišėliškais. Bet svarbu suprasti skirtumą tarp beprotybės ir politinio ekstremizmo.“