Populistiniai žaidimai kainų tema

Ekonomistas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas įsitikinęs, kad laisvojoje rinkoje nebūtų protinga ir teisinga įstatymais riboti antkainius.

– Kodėl Lietuvoje pagausėjo į komunistinius panašėjančių pareiškimų – Prezidentės Dalios Grybauskaitės grasinimas įstatymu nustatyti antkainius, susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio pasiūlymas valstybės lėšomis padengti dalį bankrutavusios oro bendrovės "Star1" nuostolių?

– Vyksta ekonomikos svyravimai. O kai kainos padidėja ar, apskritai, kai įvyksta tai, kas kelia žmonių nepasitenkinimą, tada ir pasirodo štai tokie pasiūlymai, kurie labiau orientuoti į tai, kad žmonės išgirstų, ką jie labiau nori girdėti.

Bet tai toli gražu nereiškia, kad bėdos bus išspręstos būtent tokiu deklaruojamu būdu.

– Vadinasi, tokie pareiškimai yra tiesiog populistiniai?

– Paprastai sakant, taip. Dirva populistiniams pasiūlymams visuomet yra kur kas derlingesnė ekonominiu sunkmečiu.

Tačiau būtina pabrėžti, kad tokių pasiūlymų teikimas visai nereiškia, jog būtent taip ir bus sprendžiami su sunkmečio problemų įveikimu susiję klausimai. Reikia stebėti sprendimus ir tikėtis, kad jie bus racionalūs.

– O gal visai racionalus susisiekimo ministro E.Masiulio pasiūlymas – iš valstybės biudžeto padengti dalį "Star1" nuostolių, turint galvoje, jog galbūt ir valstybė prisidėjo prie to, kad probleminei bendrovei buvo leista taip ilgai tęsti veiklą? Galbūt valstybė sugebėtų savo išmokėtus pinigus vėliau prisiteisti iš tos įmonės savininkų?

– Sunku vertinti, kiek čia buvo valstybės kaltės, kad tokiai įmonei buvo suteiktas leidimas veikti.

Bet klausimas, kas bus, jeigu valstybei nepavyks prisiteisti tų pinigų? Padariniai tada, matyt, būtų tokie, kad už tuos, kurie keliauja oro transportu ir kartais patiria nuostolių, turėtume mokėti visi. Išeitų taip, kad didelė dalis mokančių būtų tie, kurie išvis oro transportu nesinaudoja. Paprastai tai skurdesni žmonės. Teisingumo prasme šis pasiūlymas yra labai abejotinas.

Taigi, iš vienos pusės, nors idėja gal ir graži, neabejotinai patiktų daugeliui tų, kurie iš valstybės kišenės gautų kompensacijas, tačiau aš labai abejoju, ar tai būtų socialiai teisinga.

– Kalbant apie kainų kilimą ir antkainius – argi Lietuvoje nėra akivaizdus oligopolinis susitarimas kelti antkainius ir apskritai kainas, piktnaudžiavimas, piktybinis naudojimasis situacija?

– Man, kaip vartotojui, sunku tai pastebėti. Nes matau, kad yra įvairių prekybos centrų, yra mažesnių parduotuvėlių. Aišku, jeigu būtų paprasčiau tokį verslą pradėti, jų būtų dar daugiau.

Būtent čia pagrindinį dėmesį turėtų skirti valstybės institucijos.

Bet pasirinkimo galimybė vis dėlto Lietuvoje yra. Pastaruoju metu matome ir ūkininkų turgelių, ir kitokių maisto produktų tiekimo įmonių plėtrą.

Aišku, Konkurencijos taryba aiškinsis situaciją dėl kainų, pateiks savo išvadas ir pasiūlymus. Tačiau, manau, pirmiausia reikia žiūrėti, kas gali padidinti konkurencinį spaudimą tiems, kurie jau yra rinkoje. Ir jeigu čia yra kokių nors susitarimų, konkurencinis spaudimas turėtų juos išardyti, apriboti galimybę susitarti. Tai būtų iš tikrųjų ilgalaikis veiksmas. Nes bet kokios kainų reguliavimo priemonės yra trumpalaikės ir jos sukelia daugybę šalutinių neigiamų padarinių.

Taigi, tokių radikalių priemonių balansas būtų neigiamas pirmiausia vartotojui.

– Ar įmanoma ir tikslinga įstatymais riboti antkainius?

– Teisininkai galbūt geriau galėtų pasakyti, ar toks žingsnis įmanomas. Žvelgdamas iš ekonominės pusės, abejoju, ar tikrai būtų įmanoma ir tikslinga įstatymais riboti antkainius.

Tas senasis Kainų įstatymas, kuris galioja jau dvidešimt metų, be kita ko, kalba apie leidimą valstybei reguliuoti didžiąją dalį kainų, kai yra didelių ekonomikos sutrikimų, kurie pažeidžia Lietuvos ūkio ir gyventojų interesus.

Bet tokių sutrikimų šiuo metu nematau. Iš tiesų, kai kurių produktų kainos kyla, tačiau tai atsispindi ne tik Lietuvos, bet ir Europos bei pasaulio rinkose. Apie tokius ekonomikos sutrikimus, kuriems esant reikėtų įvesti laikiną kainų reguliavimą, turbūt galima kalbėti esant daug rimtesnei nepaprastajai padėčiai, kai dėl kokių nors neįprastų aplinkybių reikėtų valstybei įsikišti į laisvąją rinką. Tokios padėties dabar tikrai nėra.

Tokios priemonės nėra efektyvios. Jų neigiamas poveikis persiduos kitoms ekonomikos grandims – tiekėjams, ūkininkams. Tada valstybei gali tekti žengti dar toliau ir neaišku, kur pagaliau sustoti.

Manau, kad kainų formavimasis yra vienas iš fundamentalių rinkos ekonomikos elementų. Juk kainų reguliavimas yra tiesioginis kišimasis į privačią nuosavybę, į laisvosios rinkos principus. Čia kalbame apie pagrindinius dalykus, kurie neturėtų būti taip lengvai koreguojami, kaip norėtųsi kai kuriems politikams.

– Žinote nors vieną ES valstybę, kurioje tokie kainų ribojimai būtų nustatyti?

– Nesu girdėjęs. Negaliu pasakyti, kad tikrai tokių nėra, bet man bent jau neteko girdėti.

Atkreipčiau dėmesį į vieną ydingą ES praktiką. Tai bendrosios žemės ūkio politikos įvairios priemonės, kurios, beje, padidina maisto produktų kainą Europoje.

– Kalbate apie tiesiogines išmokas žemdirbiams? Bet juk tai vienas ES ekonomikos ramsčių?

– Ne, tiesioginės išmokos yra mažiau kainas iškreipianti priemonė. Anksčiau apskritai buvo taikomos intervencinės kainos, jeigu jos rinkoje nukrisdavo žemiau tam tikros nustatytos ribos. Taip būdavo garantuojamas tam tikros ūkininkų pajamos. Bet kaip tik dėl neigiamo poveikio kainoms šios priemonės jau beveik atsisakyta visoje ES.

Bet aš turiu galvoje kitą dalyką – importo muitus, kuriuos ES taiko iš kitų šalių įvežamiems maisto produktams. Kai kuriais atvejais tie muitai yra labai dideli – viršija šimtą procentų prekės kainos.

– Vidaus rinkos ir vidaus produkcijos gamintojų apsauga yra šventas reikalas...

– Galbūt. Jeigu mes, suvokdami, kad už tai moka daugiau vartotojas, norime tam pritarti, tada gerai. Bet aš kalbu apie tai, kas apskritai ES daro kainas didesnes nei kitose šalyse. Ši diskusija kol kas yra gana vienpusiška. Remiamasi tokia padrika informacija, kurią pateikia iš dalies suinteresuotos institucijos.

– Kaip vertinate dar 1990 m. viduryje, faktiškai sovietinės ekonomikos sąlygomis patvirtintą ir iki šiol galiojantį Kainų įstatymą? Ar jis nėra atgyvena? Gal toks įstatymas netgi žalingas?

– Mano nuomone, šis įstatymas dabar nebepritaikomas. Todėl nelabai ir reikalingas. Nes, kaip ir sakiau, jame numatytos priemonės galėtų būti taikomos tik esant ekstremaliai padėčiai.

– Karo atveju?

– Iš esmės, taip.

– Tačiau gal ne viskas taip jau blogai? Juk Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir premjeras Andrius Kubilius iš esmės pasipriešino Prezidentės grasinimui įstatymiškai riboti antkainius. Vadinasi, tas pasiūlymas vargu ar bus priimtas?

– Gaila, kad tokių siūlymų apskritai atsirado. Jų aptarinėjimas nepriveda prie konstruktyvios diskusijos.

Palaikant ir didinant konkurencingumą tikrai yra ką veikti. Čia gana daug darbo. Jis galbūt pernelyg techniškas, pernelyg sudėtingas, susijęs su įvairiausiais leidimais, reikalavimais, kad žmonės galėtų pradėti nors nedidelį savo verslą, atidaryti parduotuvėlę ar panašiai. Daug kam pradėjus apie tai kalbėti tampa nebeįdomu, nes tai neskamba efektingai.

Tokio pobūdžio diskusija, kaip kainų reguliavimas, nukreipia daugelio žmonių dėmesį nuo tikrųjų priežasčių ir užsiima problemų pseudosprendimu. Žmonės turbūt dėl to tik dar labiau nusivilia ta pačia valdžia, nes lyg ir kalbama apie problemą, bet jos sprendimo rezultatų nėra.

– Kaip vertinate, kad pastaruoju metu Prezidentės iniciatyvos tampa vis labiau populistinės, o valdančiajai koalicijai ir Vyriausybei tenka vis dažniau toms iniciatyvoms priešintis, taip aukojant savo reitingus ir gal netgi perspektyvas dirbti toliau, nes anksčiau ar vėliau gali išmušti nepaprastai populiarios visuomenėje valstybės vadovės nepasitikėjimo Vyriausybe valanda?

– Manau, Prezidentė galėtų labiau išnaudoti savo tikrai didelį populiarumą ir formuluoti problemas bei jų sprendimo būdus taip, kad būtų kalbama apie esmę, o ne apie tai, kas kam nors gali atrodyti patrauklu.

Ir norėtųsi, kad būtų kalbama remiantis įrodymais, aiškia argumentacija, o ne tokiais net neaišku iš kur atsirandančiais įtarimais ar teiginiais. Tikrai manau, kad turint tokį didžiulį populiarumą, kokį turi Prezidentė, galima daug labiau prisidėti prie to, kad viešoji diskusija būtų konstruktyvesnė.

Galų gale, kad tos problemos, kurių Lietuvoje iš tikrųjų yra labai daug, būtų tikrai sprendžiamos, o ne tik imituojamas jų sprendimas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Visuotinis celibatas
    Visuotinis celibatas

    Kažkaip jau sunku pasitikėti partine sistema Lietuvoje. Tradicinės partijos vienaip ar kitaip prisidirbo, tad tampa itin lengva sukurti tokią neva partiją, kuri dabar ir valdo, tik nelabai žino, kaip tą daryti, ir neturi konstruktyvių idėjų. Telieka ...

    11
  • Daugiau gyventojų tikisi, kad būstas brangs
    Daugiau gyventojų tikisi, kad būstas brangs

    SEB banko užsakymu atlikta būsto kainų lūkesčių apklausa rodo, kad kovą gyventojų, manančių, kad būstas brangs, dalis buvo didžiausia nuo 2014 metų pradžios. Jau 59 proc. apklaustųjų praėjusį mėnesį teigė, kad būsto kaina per artimiausius...

    3
  • Kapitalistai įgyvendina marksistų svajones
    Kapitalistai įgyvendina marksistų svajones

    Netrukus gyvensime taip, kaip tikėjosi marksistai. Tačiau taip nutiks tik dėl to, kad tuo pasirūpino kapitalistai. Skamba neįtikėtinai? Bet tai tiesa. ...

    4
  • Medinis premjeras
    Medinis premjeras

    Realių darbų nematyti, tačiau Vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis šypsosi ir laido primityvius juokelius. Tautoje tai vadinama mediniais bajeriais. ...

    2
  • Pasitvirtino senolių išmintis
    Pasitvirtino senolių išmintis

    Šiemet kuo tiksliausiai pasitvirtino senolių išmintis, apibūdinanti balandžio mėnesio orus: „Viena diena motina, kita diena – močeka“. Tik saulutė kiek ilgiau pamalonindavo  šiluma, tuoj užslinkdavo pilkas gr...

  • Pavasarinis daltonizmas
    Pavasarinis daltonizmas

    Pavasaris spalvų šiemet mums kol kas šykštus. Jau nekalbant apie, kad šią ašarų pakalnę jis išvis pamiršo. ...

    1
  • Kuriuo keliu pasuks prancūzai?
    Kuriuo keliu pasuks prancūzai?

    Prancūzijos prezidento rinkimų pirmojo turo rezultatai daug ką nustebino, ypač pačius prancūzus. „Tai istorinis poslinkis“, sušuko didžiausią prestižą turintis Paryžiaus dienraštis „Monde“. ...

  • Kas sieja žirafą ir mokesčių mokėtoją?
    Kas sieja žirafą ir mokesčių mokėtoją?

    Gamtoje mažiausiai miega žirafa – vos dvi valandas per parą. Negana to, ji miega labai neramiai. Žirafa saugosi įvairių plėšriųjų žvėrių ir miega su pertraukomis, naktimis, dažniausiai po 5 minutes. ...

    5
  • Visi prieš vieną!
    Visi prieš vieną!

    Prancūzijos prezidento rinkimų pirmąjį turą laimėjęs Emanuelis Macronas – spalvinga asmenybė: jis ir kairysis, ir dešinysis, ir nacionalistas, ir globalistas. Žodžiu, visų galų meistras. ...

    10
  • Prancūziškasis deja vu
    Prancūziškasis deja vu

    Progresyvieji europiečiai gali trumpam atsikvėpti: Prancūzijos maištininkams pritrūko jėgų naujajai revoliucijai įvykdyti. Užsimoję per vieną mūšį užimti savąją bastiliją – Eliziejaus rūmus – ultranacionalistai patyr...

    2
Daugiau straipsnių