Populistiniai žaidimai kainų tema

Ekonomistas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas įsitikinęs, kad laisvojoje rinkoje nebūtų protinga ir teisinga įstatymais riboti antkainius.

– Kodėl Lietuvoje pagausėjo į komunistinius panašėjančių pareiškimų – Prezidentės Dalios Grybauskaitės grasinimas įstatymu nustatyti antkainius, susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio pasiūlymas valstybės lėšomis padengti dalį bankrutavusios oro bendrovės "Star1" nuostolių?

– Vyksta ekonomikos svyravimai. O kai kainos padidėja ar, apskritai, kai įvyksta tai, kas kelia žmonių nepasitenkinimą, tada ir pasirodo štai tokie pasiūlymai, kurie labiau orientuoti į tai, kad žmonės išgirstų, ką jie labiau nori girdėti.

Bet tai toli gražu nereiškia, kad bėdos bus išspręstos būtent tokiu deklaruojamu būdu.

– Vadinasi, tokie pareiškimai yra tiesiog populistiniai?

– Paprastai sakant, taip. Dirva populistiniams pasiūlymams visuomet yra kur kas derlingesnė ekonominiu sunkmečiu.

Tačiau būtina pabrėžti, kad tokių pasiūlymų teikimas visai nereiškia, jog būtent taip ir bus sprendžiami su sunkmečio problemų įveikimu susiję klausimai. Reikia stebėti sprendimus ir tikėtis, kad jie bus racionalūs.

– O gal visai racionalus susisiekimo ministro E.Masiulio pasiūlymas – iš valstybės biudžeto padengti dalį "Star1" nuostolių, turint galvoje, jog galbūt ir valstybė prisidėjo prie to, kad probleminei bendrovei buvo leista taip ilgai tęsti veiklą? Galbūt valstybė sugebėtų savo išmokėtus pinigus vėliau prisiteisti iš tos įmonės savininkų?

– Sunku vertinti, kiek čia buvo valstybės kaltės, kad tokiai įmonei buvo suteiktas leidimas veikti.

Bet klausimas, kas bus, jeigu valstybei nepavyks prisiteisti tų pinigų? Padariniai tada, matyt, būtų tokie, kad už tuos, kurie keliauja oro transportu ir kartais patiria nuostolių, turėtume mokėti visi. Išeitų taip, kad didelė dalis mokančių būtų tie, kurie išvis oro transportu nesinaudoja. Paprastai tai skurdesni žmonės. Teisingumo prasme šis pasiūlymas yra labai abejotinas.

Taigi, iš vienos pusės, nors idėja gal ir graži, neabejotinai patiktų daugeliui tų, kurie iš valstybės kišenės gautų kompensacijas, tačiau aš labai abejoju, ar tai būtų socialiai teisinga.

– Kalbant apie kainų kilimą ir antkainius – argi Lietuvoje nėra akivaizdus oligopolinis susitarimas kelti antkainius ir apskritai kainas, piktnaudžiavimas, piktybinis naudojimasis situacija?

– Man, kaip vartotojui, sunku tai pastebėti. Nes matau, kad yra įvairių prekybos centrų, yra mažesnių parduotuvėlių. Aišku, jeigu būtų paprasčiau tokį verslą pradėti, jų būtų dar daugiau.

Būtent čia pagrindinį dėmesį turėtų skirti valstybės institucijos.

Bet pasirinkimo galimybė vis dėlto Lietuvoje yra. Pastaruoju metu matome ir ūkininkų turgelių, ir kitokių maisto produktų tiekimo įmonių plėtrą.

Aišku, Konkurencijos taryba aiškinsis situaciją dėl kainų, pateiks savo išvadas ir pasiūlymus. Tačiau, manau, pirmiausia reikia žiūrėti, kas gali padidinti konkurencinį spaudimą tiems, kurie jau yra rinkoje. Ir jeigu čia yra kokių nors susitarimų, konkurencinis spaudimas turėtų juos išardyti, apriboti galimybę susitarti. Tai būtų iš tikrųjų ilgalaikis veiksmas. Nes bet kokios kainų reguliavimo priemonės yra trumpalaikės ir jos sukelia daugybę šalutinių neigiamų padarinių.

Taigi, tokių radikalių priemonių balansas būtų neigiamas pirmiausia vartotojui.

– Ar įmanoma ir tikslinga įstatymais riboti antkainius?

– Teisininkai galbūt geriau galėtų pasakyti, ar toks žingsnis įmanomas. Žvelgdamas iš ekonominės pusės, abejoju, ar tikrai būtų įmanoma ir tikslinga įstatymais riboti antkainius.

Tas senasis Kainų įstatymas, kuris galioja jau dvidešimt metų, be kita ko, kalba apie leidimą valstybei reguliuoti didžiąją dalį kainų, kai yra didelių ekonomikos sutrikimų, kurie pažeidžia Lietuvos ūkio ir gyventojų interesus.

Bet tokių sutrikimų šiuo metu nematau. Iš tiesų, kai kurių produktų kainos kyla, tačiau tai atsispindi ne tik Lietuvos, bet ir Europos bei pasaulio rinkose. Apie tokius ekonomikos sutrikimus, kuriems esant reikėtų įvesti laikiną kainų reguliavimą, turbūt galima kalbėti esant daug rimtesnei nepaprastajai padėčiai, kai dėl kokių nors neįprastų aplinkybių reikėtų valstybei įsikišti į laisvąją rinką. Tokios padėties dabar tikrai nėra.

Tokios priemonės nėra efektyvios. Jų neigiamas poveikis persiduos kitoms ekonomikos grandims – tiekėjams, ūkininkams. Tada valstybei gali tekti žengti dar toliau ir neaišku, kur pagaliau sustoti.

Manau, kad kainų formavimasis yra vienas iš fundamentalių rinkos ekonomikos elementų. Juk kainų reguliavimas yra tiesioginis kišimasis į privačią nuosavybę, į laisvosios rinkos principus. Čia kalbame apie pagrindinius dalykus, kurie neturėtų būti taip lengvai koreguojami, kaip norėtųsi kai kuriems politikams.

– Žinote nors vieną ES valstybę, kurioje tokie kainų ribojimai būtų nustatyti?

– Nesu girdėjęs. Negaliu pasakyti, kad tikrai tokių nėra, bet man bent jau neteko girdėti.

Atkreipčiau dėmesį į vieną ydingą ES praktiką. Tai bendrosios žemės ūkio politikos įvairios priemonės, kurios, beje, padidina maisto produktų kainą Europoje.

– Kalbate apie tiesiogines išmokas žemdirbiams? Bet juk tai vienas ES ekonomikos ramsčių?

– Ne, tiesioginės išmokos yra mažiau kainas iškreipianti priemonė. Anksčiau apskritai buvo taikomos intervencinės kainos, jeigu jos rinkoje nukrisdavo žemiau tam tikros nustatytos ribos. Taip būdavo garantuojamas tam tikros ūkininkų pajamos. Bet kaip tik dėl neigiamo poveikio kainoms šios priemonės jau beveik atsisakyta visoje ES.

Bet aš turiu galvoje kitą dalyką – importo muitus, kuriuos ES taiko iš kitų šalių įvežamiems maisto produktams. Kai kuriais atvejais tie muitai yra labai dideli – viršija šimtą procentų prekės kainos.

– Vidaus rinkos ir vidaus produkcijos gamintojų apsauga yra šventas reikalas...

– Galbūt. Jeigu mes, suvokdami, kad už tai moka daugiau vartotojas, norime tam pritarti, tada gerai. Bet aš kalbu apie tai, kas apskritai ES daro kainas didesnes nei kitose šalyse. Ši diskusija kol kas yra gana vienpusiška. Remiamasi tokia padrika informacija, kurią pateikia iš dalies suinteresuotos institucijos.

– Kaip vertinate dar 1990 m. viduryje, faktiškai sovietinės ekonomikos sąlygomis patvirtintą ir iki šiol galiojantį Kainų įstatymą? Ar jis nėra atgyvena? Gal toks įstatymas netgi žalingas?

– Mano nuomone, šis įstatymas dabar nebepritaikomas. Todėl nelabai ir reikalingas. Nes, kaip ir sakiau, jame numatytos priemonės galėtų būti taikomos tik esant ekstremaliai padėčiai.

– Karo atveju?

– Iš esmės, taip.

– Tačiau gal ne viskas taip jau blogai? Juk Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir premjeras Andrius Kubilius iš esmės pasipriešino Prezidentės grasinimui įstatymiškai riboti antkainius. Vadinasi, tas pasiūlymas vargu ar bus priimtas?

– Gaila, kad tokių siūlymų apskritai atsirado. Jų aptarinėjimas nepriveda prie konstruktyvios diskusijos.

Palaikant ir didinant konkurencingumą tikrai yra ką veikti. Čia gana daug darbo. Jis galbūt pernelyg techniškas, pernelyg sudėtingas, susijęs su įvairiausiais leidimais, reikalavimais, kad žmonės galėtų pradėti nors nedidelį savo verslą, atidaryti parduotuvėlę ar panašiai. Daug kam pradėjus apie tai kalbėti tampa nebeįdomu, nes tai neskamba efektingai.

Tokio pobūdžio diskusija, kaip kainų reguliavimas, nukreipia daugelio žmonių dėmesį nuo tikrųjų priežasčių ir užsiima problemų pseudosprendimu. Žmonės turbūt dėl to tik dar labiau nusivilia ta pačia valdžia, nes lyg ir kalbama apie problemą, bet jos sprendimo rezultatų nėra.

– Kaip vertinate, kad pastaruoju metu Prezidentės iniciatyvos tampa vis labiau populistinės, o valdančiajai koalicijai ir Vyriausybei tenka vis dažniau toms iniciatyvoms priešintis, taip aukojant savo reitingus ir gal netgi perspektyvas dirbti toliau, nes anksčiau ar vėliau gali išmušti nepaprastai populiarios visuomenėje valstybės vadovės nepasitikėjimo Vyriausybe valanda?

– Manau, Prezidentė galėtų labiau išnaudoti savo tikrai didelį populiarumą ir formuluoti problemas bei jų sprendimo būdus taip, kad būtų kalbama apie esmę, o ne apie tai, kas kam nors gali atrodyti patrauklu.

Ir norėtųsi, kad būtų kalbama remiantis įrodymais, aiškia argumentacija, o ne tokiais net neaišku iš kur atsirandančiais įtarimais ar teiginiais. Tikrai manau, kad turint tokį didžiulį populiarumą, kokį turi Prezidentė, galima daug labiau prisidėti prie to, kad viešoji diskusija būtų konstruktyvesnė.

Galų gale, kad tos problemos, kurių Lietuvoje iš tikrųjų yra labai daug, būtų tikrai sprendžiamos, o ne tik imituojamas jų sprendimas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Valstybinių verslų reinkarnacija. Konkurencija, sudie!
    Valstybinių verslų reinkarnacija. Konkurencija, sudie!

    Pamirškime tuo laikus, kai valstybė aktyviai vykdė privatizavimą. Kai už privatizavimą gaunamos lėšos reikšmingai papildydavo valstybės biudžetus ir fondus. Kai valstybė už gautas lėšas galėdavo finansuoti geresnius arba...

  • Vakarų fronte nieko gera
    Vakarų fronte nieko gera

    Rimtą grėsmę Vakarų vertybes puoselėjančioms Europos partijoms prorusiški judėjimai kėlė kiekvienuose pastarųjų metų nacionaliniuose rinkimuose. Laimei, nors ir surinko pakankamai balsų, kad toliau drumstų vandenį, atvirai Maskvos remiama...

  • Tikėjusiesiems – pagarba!
    Tikėjusiesiems – pagarba!

    Istorija lyg užsispyrusi ir įnoringa senutė vis suka savo ratus. Kartais pakeliui sustodama pamąstyti, kur dabar eina, bet niekada nepasikliaudama atsitiktinumais. Kai sekmadienį Belgrade žalgiriečiai tramdė lemiamam šturmui pakilusią Maskvos C...

  • Lietuvis ir gamta
    Lietuvis ir gamta

    Gegužės 22-oji yra skirta raginimams saugoti biologinę Žemės rutulio gamtos įvairovę. Turime sąmoningai ir uoliai vykdyti labai svarbią Jungtinių Tautų konvenciją, kurios tikslas – atkurti pažeistas, žmogaus veiklos nualintas ekosistemas. &...

  • Ką pakeitė feisbukas?
    Ką pakeitė feisbukas?

    Socialinis tinklas „Facebook“ buvo sumanytas sujungti draugus. Realius draugus, kad šie lengviau galėtų bendrauti. Tai buvo idėja, o realybė visai kita. Daugelis jau pastebėjo, kad socialiniai tinklai, užuot sustiprinę ryšius, ...

  • Liberalų sąjūdžiui varpai skambina vis garsiau
    Liberalų sąjūdžiui varpai skambina vis garsiau

    Dar po Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio (LRLS) pirmininko rinkimų teko svarstyti, ko galima tikėtis toliau. Seno-naujo pirmininko Eugenijaus Gentvilo išrinkimas kėlė daug abejonių dėl partijos galimybių atlikti kapitalinį remontą po t...

    3
  • Gėris pagal kišenės turinį
    Gėris pagal kišenės turinį

    Skirtumas tarp turtingiausiųjų ir "biedniokų" tampa toks didelis, kad gyvenimas netrukus bus kaip Pietų Amerikoje. Kai įsivyrauja segregacija pagal kišenės turinį, tikėtis atjautos ir nuoširdumo nebėra reikalo. Kaip sakoma, nie...

    6
  • Labai gėdingas tekstas
    Labai gėdingas tekstas

    Žinote tuos Holivudo režisierių ir rusų humoristų pamėgtus scenarijus, kuriuose herojus per keistokai susidėliojusias aplinkybes atsiduria visai ne ten, kur planavo? Na, čia tie variantai, kai eilinį pilietį vyrai iš FTB palaiko dvigubu agentu...

    12
  • Mums reikia pasakų
    Mums reikia pasakų

    Toji diena išaušo! Tik ar galite įsivaizduoti, kad patys britai pernai gruodį, paskelbus princo Harry ir jo išrinktosios Meghan Markle vestuvių datą, tą dieną pavadino "nacionaliniu košmaru"... Mat princas savo mylim...

    1
  • Profesionalumas be vertybių
    Profesionalumas be vertybių

    Paviešinus pažymą apie „MG Baltic“ televizijos veikimą koncerno interesais, atsirado keli siūlymai dėl žiniasklaidos veiklos. ...

    4
Daugiau straipsnių