Politinės galios narkomanams - 12 žingsnių programa

Prieš 4 metus politikai ir apžvalgininkai džiaugėsi: suprasta, jog pilietinė visuomenė nėra kuriama centrinės valdžios direktyvomis, jog reali savivalda – tai didžiulio politinio potencialo išlaisvinimas bei galimybė tapti tikrais piliečiais, kurie ne tik laukia malonių iš valdžios, bet patys aktyviai dalyvauja svarbių sprendimų priėmimo procese.

Piliečiai, kurie jaučiasi savo valstybės, su visais jos rūpesčiais ir džiaugsmais, šeimininkais, o ne vien irzliais politinio spektaklio žiūrovais, kuriems norisi sudeginti valdžios teatrą, nepaisant politologų postringavimų, jog tai tik dar pablogins situaciją.

Deja, politikų pažadai plykstelėjo ir virto pelenais. Ne kiekvienas bjaurusis ančiukas virsta gulbe, ne iš kiekvieno politinių diskusijų debesies lyja politiniais sprendimais

Keičiasi valdžios, bet vienas dalykas Lietuvoje išlieka stabilus – visos valdžios bijo prarasti bent mažiausią kruopelytę turimų galių ir nepasitiki žmonių sugebėjimu patiems tvarkytis savo gyvenimus. 

Artėjant praėjusiems Savivaldos rinkimams teko diskutuoti su įvairių Seimo frakcijų atstovais apie pribrendusius pokyčius savivaldos sistemoje. Delsimas imtis realių veiksmų buvo aiškinama tuo, kad reforma turi būti gerai apgalvota, galbūt net reikėtų pereiti prie skirtingų savivaldos modelių didmiesčiuose ir kaimo vietovėse, esą reikia sudėlioti „saugiklius“, idant žmonės neatsidurtų vietos kunigaikštukų valdžioje, todėl negalima nieko daryti skubotai, artėjant rinkimams. Štai rinkimai įvyks, ir tada būtinai bus imtasi svarbių reformų.

Po rinkimų politikai skubėjo dalytis postus, paskui atėjo laikas ruoštis Prezidento ir Seimo rinkimams, paskui vėl reikėjo dalytis ir persidalyti postus. Vieni rūpinosi, kaip juos išlaikyti, kiti – kaip juos perimti, o esminės savivaldos reformos iš kalbų apie gražią tikrų reformų gulbę tikrovėje virto bjauriu ančiuku. Kosmetiškai pakoreguota rinkimų tvarka, paliekant absurdiškus apribojimus nepartiniams asmenims, panorusiems dalyvauti rinkimuose, ir tiek.

Dar buvo surengtos kelios konferencijos, kuriose leido pasisakyti teisininkams, politologams, sociologams, raginantiems kuo greičiau pradėti reformą. Negausiai dalyvavę parlamentarai neprieštaravo, teigė, kad reformos reikia, tačiau, kaip pasirodė, tai tik laiko tęsimo taktika, nes ir vėl atsidūrėme situacijoje, kai rinkimai po kelių mėnesių, ir jau esą ne laikas daryti esmines reformas.

Apie kokias būtinas reformas jau daug metų kalbama? Lietuva Europos Sąjungoje išsiskiria didžiausiomis savivaldybėmis. Tai tikrai nėra privalumas, nes didelė savivaldybės teritorija – tai nuo gyventojų nutolusi valdžia ir mažesnės galimybės paveikti jos sprendimus. Jei norime gyvybingesnės savivaldos, turime arba smulkinti savivaldybes, arba pereiti prie dviejų pakopų savivaldos, įteisinant seniūnijų tarybų rinkimus. 

Deja, politikai mieliau diskutuoja apie tai, kaip bus renkamas meras – nes nuo to priklauso jų turimų politinių svertų galia, bet ne apie savivaldos įteisinimą seniūnijų lygmeniu. Vietoje panaikintų sovietinių apylinkių įteisintos seniūnijos tapo tik savivaldybės administracijos struktūriniais padaliniais, neturintys realaus ekonominio savarankiškumo.

Prieš kurį laiką premjeras vėl prakalbo apie per menką socialinių pašalpų taiklumą ir tai, jog daugiau atsakomybės turėtų prisiimti savivaldybės. Puiku, tačiau, jei tai nėra vien problemos, it karštos bulvės mėtymas iš rankų į rankas, tai turime atgaivinti savarankiškas seniūnijas, kurios veiksmingiausiai galėtų atlikti socialinės rūpybos funkciją, nes tik arti žmogaus esanti valdžia gerai išmano realias problemas, rūpesčius ir poreikius.

Situacija miestuose ir kaimo vietovėse labai skiriasi, todėl verta pasinaudoti kai kurių Vakarų Europos valstybių patirtimi ir nebijoti savivaldos institucinių modelių įvairovės. Natūralu, kad tai, kas tinka kuriai nors gausiai apgyvendintai Vilniaus   teritorijai, netinka gerokai ištuštėjusiam kaimo miesteliui.

Kiekvienai problemai galima atrasti išmintingą sprendimą, jei iš tiesų norime tą problemą spręsti, o ne imituojame reformą, tesirūpindami politinės galios išlaikymu savo rankose.

Apgailėtinai skamba kai kurių politikų perspėjimai, kad savivaldos reforma, kaip ir galimybė nepartiniams žmonėms patekti į vietos valdžią, gali sukelti chaosą. Ponai, apsidairykite. Negi dabartinę situaciją, kai niekas nesugeba atstatydinti ciniško Vilniaus mero, kai vis daugiau merų pateikiami kaltinimų korupcija, dauguma savivaldybių skolas tirpdo palikdamos gyventojus rudens vakarais visiškoje tamsoje, kai esame reketuojami išpūstomis sąskaitomis – tai tvarka?

Panašu, jog pats laikas kurti 12 žingsnių programas politinės galios narkomanams. Beje, tikros savivaldos gaivinimas galėtų būti vienas iš gelbėjimo ratų galiocholikams blaivinti.

Prieš 4 metus politikai ir apžvalgininkai džiaugėsi: suprasta, jog pilietinė visuomenė nėra kuriama centrinės valdžios direktyvomis, jog reali savivalda – tai didžiulio politinio potencialo išlaisvinimas bei galimybė tapti tikrais piliečiais, kurie ne tik laukia malonių iš valdžios, bet patys aktyviai dalyvauja svarbių sprendimų priėmimo procese.

Piliečiai, kurie jaučiasi savo valstybės, su visais jos rūpesčiais ir džiaugsmais, šeimininkais, o ne vien irzliais politinio spektaklio žiūrovais, kuriems norisi sudeginti valdžios teatrą, nepaisant politologų postringavimų, jog tai tik dar pablogins situaciją.

Deja, politikų pažadai plykstelėjo ir virto pelenais. Ne kiekvienas bjaurusis ančiukas virsta gulbe, ne iš kiekvieno politinių diskusijų debesies lyja politiniais sprendimais

Keičiasi valdžios, bet vienas dalykas Lietuvoje išlieka stabilus – visos valdžios bijo prarasti bent mažiausią kruopelytę turimų galių ir nepasitiki žmonių sugebėjimu patiems tvarkytis savo gyvenimus. 

Artėjant praėjusiems Savivaldos rinkimams teko diskutuoti su įvairių Seimo frakcijų atstovais apie pribrendusius pokyčius savivaldos sistemoje. Delsimas imtis realių veiksmų buvo aiškinama tuo, kad reforma turi būti gerai apgalvota, galbūt net reikėtų pereiti prie skirtingų savivaldos modelių didmiesčiuose ir kaimo vietovėse, esą reikia sudėlioti „saugiklius“, idant žmonės neatsidurtų vietos kunigaikštukų valdžioje, todėl negalima nieko daryti skubotai, artėjant rinkimams. Štai rinkimai įvyks, ir tada būtinai bus imtasi svarbių reformų.

Po rinkimų politikai skubėjo dalytis postus, paskui atėjo laikas ruoštis Prezidento ir Seimo rinkimams, paskui vėl reikėjo dalytis ir persidalyti postus. Vieni rūpinosi, kaip juos išlaikyti, kiti – kaip juos perimti, o esminės savivaldos reformos iš kalbų apie gražią tikrų reformų gulbę tikrovėje virto bjauriu ančiuku. Kosmetiškai pakoreguota rinkimų tvarka, paliekant absurdiškus apribojimus nepartiniams asmenims, panorusiems dalyvauti rinkimuose, ir tiek.

Dar buvo surengtos kelios konferencijos, kuriose leido pasisakyti teisininkams, politologams, sociologams, raginantiems kuo greičiau pradėti reformą. Negausiai dalyvavę parlamentarai neprieštaravo, teigė, kad reformos reikia, tačiau, kaip pasirodė, tai tik laiko tęsimo taktika, nes ir vėl atsidūrėme situacijoje, kai rinkimai po kelių mėnesių, ir jau esą ne laikas daryti esmines reformas.

Apie kokias būtinas reformas jau daug metų kalbama? Lietuva Europos Sąjungoje išsiskiria didžiausiomis savivaldybėmis. Tai tikrai nėra privalumas, nes didelė savivaldybės teritorija – tai nuo gyventojų nutolusi valdžia ir mažesnės galimybės paveikti jos sprendimus. Jei norime gyvybingesnės savivaldos, turime arba smulkinti savivaldybes, arba pereiti prie dviejų pakopų savivaldos, įteisinant seniūnijų tarybų rinkimus. 

Deja, politikai mieliau diskutuoja apie tai, kaip bus renkamas meras – nes nuo to priklauso jų turimų politinių svertų galia, bet ne apie savivaldos įteisinimą seniūnijų lygmeniu. Vietoje panaikintų sovietinių apylinkių įteisintos seniūnijos tapo tik savivaldybės administracijos struktūriniais padaliniais, neturintys realaus ekonominio savarankiškumo.

Prieš kurį laiką premjeras vėl prakalbo apie per menką socialinių pašalpų taiklumą ir tai, jog daugiau atsakomybės turėtų prisiimti savivaldybės. Puiku, tačiau, jei tai nėra vien problemos, it karštos bulvės mėtymas iš rankų į rankas, tai turime atgaivinti savarankiškas seniūnijas, kurios veiksmingiausiai galėtų atlikti socialinės rūpybos funkciją, nes tik arti žmogaus esanti valdžia gerai išmano realias problemas, rūpesčius ir poreikius.

Situacija miestuose ir kaimo vietovėse labai skiriasi, todėl verta pasinaudoti kai kurių Vakarų Europos valstybių patirtimi ir nebijoti savivaldos institucinių modelių įvairovės. Natūralu, kad tai, kas tinka kuriai nors gausiai apgyvendintai Vilniaus   teritorijai, netinka gerokai ištuštėjusiam kaimo miesteliui.

Kiekvienai problemai galima atrasti išmintingą sprendimą, jei iš tiesų norime tą problemą spręsti, o ne imituojame reformą, tesirūpindami politinės galios išlaikymu savo rankose.

Apgailėtinai skamba kai kurių politikų perspėjimai, kad savivaldos reforma, kaip ir galimybė nepartiniams žmonėms patekti į vietos valdžią, gali sukelti chaosą. Ponai, apsidairykite. Negi dabartinę situaciją, kai niekas nesugeba atstatydinti ciniško Vilniaus mero, kai vis daugiau merų pateikiami kaltinimų korupcija, dauguma savivaldybių skolas tirpdo palikdamos gyventojus rudens vakarais visiškoje tamsoje, kai esame reketuojami išpūstomis sąskaitomis – tai tvarka?

Panašu, jog pats laikas kurti 12 žingsnių programas politinės galios narkomanams. Beje, tikros savivaldos gaivinimas galėtų būti vienas iš gelbėjimo ratų galiocholikams blaivinti.


Šiame straipsnyje: savivaldybių rinkimai

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Šviesos brėkšmas tarp pilkų politinių debesų
    Šviesos brėkšmas tarp pilkų politinių debesų

    Praėjusių metų politinės audros ir netikėtumai nesutrikdė daugelio pasaulio valstybių ekonomikų augimo. ...

  • Trukt už vadžių – vėl iš pradžių
    Trukt už vadžių – vėl iš pradžių

    Smagu stebėti, kaip iš užmaršties išnyra seniai matyti veidai. ...

  • Kiek pelno mokesčio sumokės bankai?
    Kiek pelno mokesčio sumokės bankai?

    Rašant straipsnį, jo antraštėje norėjosi paminėti "Lietuvos". Tačiau iš "Snoro" ar Ūkio bankų likus tik bankroto administratorių lesyklomis, šis žodis būtų iš esmės klaidingas. O klausimo (peln...

    5
  • Šventasis naivumas
    Šventasis naivumas

    O sancta simplicitas! (O, šventasis naivume! lot.). Taip sušuko šviesaus atminimo čekų nacionalinis didvyris, teologas ir kultūros veikėjas Janas Husas (1369–1415), pamatęs senutę, metančią malkų į laužą, ant kurio jis bu...

    5
  • Slogus B. Obamos palikimas
    Slogus B. Obamos palikimas

    Barackas Obama siekė iš naujo nustatyti Amerikos vietą pasaulyje, bet iš tikrųjų ją tik išklibino. Jo pakili retorika, demonstruota 2009 metais sakant kalbą Kaire arba 2014-aisiais – Estijoje, negalėjo atsverti atšiauri...

    3
  • Viena bėda – ne bėda
    Viena bėda – ne bėda

    Nelikus nė savaitei iki Donaldo Trumpo prisaikdinimo sausio 20 d., jau seniai viręs ažiotažas dėl būsimojo Amerikos prezidento sąsajų su neva jam rinkimus laimėti padėjusia Maskva pasiekė naują viršūnę, „pasklidus priekaištams...

    2
  • Pykčio ironija
    Pykčio ironija

    Atrodo, su Leonidu Donskiu mirė ir mintis, kad geriau gyventi „be pykčio“. Socialiniuose tinkluose kasdien kyla pasipiktinimo bangos. ...

    3
  • Ne laisvė, o nepriklausomybė!
    Ne laisvė, o nepriklausomybė!

    Minint Sausio 13-ąją pro akis neprasprūdo vienas įdomus dalykas – magiškas žodis LAISVĖ, nuolat artikuliuotas ne tik hegemoninės žiniasklaidos atstovų, bet ir politinio elito narių, kuris pamažu išstumia sąvoką NEPRIKLAUSOMYB...

    3
  • Klimato išdaigų būta ir senovėje
    Klimato išdaigų būta ir senovėje

    Šią žiemą jau kartą atlaikėme išbandymą šalčiu, dabar rūpestis – kaip gripo atsiginti. Juk permainingi orai su atlydžiais labai padidina galimybę peršalti. Lietuvoje dažnas pokalbis prasideda nuo orų aptarimo, dėm...

  • Daugiau gyventojų tikisi, kad būstas brangs
    Daugiau gyventojų tikisi, kad būstas brangs

    SEB banko būsto kainų lūkesčių rodiklis rodo, kad pernai gruodį padaugėjo gyventojų, laukiančių būsto kainos kilimo. Tikinčių, kad būstų kainos brangs buvo daugiau negu pernai rugsėjį ir daugiau negu tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. ...

    1
Daugiau straipsnių