Po Damoklo kardu – motinystės pašalpos ir PVM

Vyriausybė rengiasi antram mokesčių didinimo raundui. Apmokestinti gali būti automobiliai, nekilnojamasis turtas.

Po Damoklo kardu – motinystės pašalpos ir PVM. Pašalpos, žinoma, gali tik mažėti, PVM, be abejo, – tik augti, kaip dujų kainos, kurios paskui save timptelės ir kitų produktų bei paslaugų kainas.

Koks mastelis, dar nelabai suvokiame, bet net ekonomistų, komentuojančių "antrąjį raundą", akys kažkokios stiklinės.

"Bet tik nesužlugdykime verslo", – perspėja jie. Politikai plačiai nusišypso: verslas išsikapstys!

O tuo metu gimsta naujoji liaudies kūryba. Posakis apie kariamą šunį jau sukurtas, anekdotų apie krizę irgi pakankamai, bet dabartinė situacija tiesiog stimuliuoja kūrybos proveržį. Kol dar niekam nešovė į galvą pritaikyti mokesčio tarifo ir jam, naujosios tautosakos šedevrai klajoja iš lūpų į lūpas, iš kompiuterio į kompiuterį.

Štai vienas jų. Citata ilga, bet panašu, kad taikli. Tai kūrinys apie verslą ir mokesčius, kuris vadinasi "Atleidimas iš darbo. 2010. Lietuva". Anoniminis šių dienų tautosakos kūrėjas, pasivadinęs buvusiu legaliu verslininku Adomu Petraičiu, rašo: "Prieš kelerius metus aš, Adomas, pradėjau savo nedidelį verslą. Nors realiai dirbau vienas, jau pirmą mėnesį įsitikinau, kad iš tikro turiu antrąjį verslo dalininką – valstybę, atstovaujamą VMI.
Antrasis partneris – valstybė į mano verslą neinvestavo nė cento, tačiau nuo pirmos verslo dienos nuolat reikalauja savo dalies pačių įvairiausių mokesčių pavidalu.

Sudėjus visus mokesčius, antrojo dalininko pajamos viršija 50 proc. visų gaunamų mano įmonės įplaukų. Negana to, antrasis dalininkas dalies mokesčių reikalauja avansu, man dar nė negavus pajamų.

Ir tai dar ne viskas – antrasis dalininkas, valstybė, žlugdo mano verslą įstatymų kaitaliojimais, suvaržymais, sunkiai suvokiamais reikalavimais, trukdo darbą atsiųsdama armiją įvairiausius tikrintojų, inspektorių, kontrolierių, lupančių dar vieną mokestį baudų pavidalu.

Per krizę sumenkus apyvartoms, kantrybę perpildė antrojo dalininko – valstybės vienašališkas ultimatyvus reikalavimas padidinti jo pajamų dalį (mokesčius).
Matydamas, kad mano verslas žlunga, oficialiai pareiškiu, kad neturiu kitos išeities – tik pašalinti antrąjį dalininką – valstybę iš savo verslo. Tai yra atleisti iš darbo mano bendrovėje.

Nuo šio pareiškimo dienos prašau VMI iš manęs mokesčių nebereikalauti, manęs nebeieškoti, laikyti dingusiu be žinios.

Dėl išeitinės kompensacijos antrajam dalininkui siūlau kreiptis į Garantinį fondą, kuriam irgi mokėjau privalomą mokestį."

Būtų smagu, kad tokią naujųjų laikų pasakėčią kas nors peskaitytų Seimo tribūnoje ar per Vyriausybės posėdį. Na, kad šūkiai "Verslas išsikapstys!", "Lietuvos žmonės ištvers!", "Jau atsigauname!" nebeatrodytų kaip masinio neadekvataus džiūgavimo ženklai.

Šūkius kuria ne optimizmu spinduliuojančios masės. Jos kuria nebent feljetonus ar anekdotus. Medikai sako, kad juokas, net ir isteriškas, nėra blogai. Tad kol jis dar neapmokestintas...