Pavasarinio Kauno vaizdeliai

Liūdni ir makabriški tokie pasakojimai, tačiau ir taip gyvena žmonės, ir tai yra mūsų visuomenės gyvenimo dalis, kažką apie visuomenę (t.y. mus visus) sakanti.

Nors velykinis sniegas daugeliui kėlė pagrįstų nuogąstavimų, panašu, kad jis jau visas susigėrė į žemę, užleisdamas vietą žalumai, šilumai ir šviesai. Drąsiausi sinoptikai kitą savaitę žada plius dvidešimt devynis,  nors tuo irgi sunku patikėti, bet ko tik nebūna šiais laikais, kai net gamta nestabili, jau nekalbant apie politiką ir ekonomiką. Tad ir norisi vaikščioti po miestą ir stebėti, kuo jis šiandien gyvena, kokie žmonės vaikšto gatvėmis ir kas jų veiduose.

Autobusų stotyje prieina aštriaakė moteriškė ir teiraujasi, ar tikiu Dievą. Na, tikiu, tik matau, jog gal ne tą, kaip ji. Ji ir sako, kad kažkaip ne taip tikiu, reikia tikėti kaip ji. O žinai, kad Kristus prisikėlė ir kad gyvena Kaune? – klausia moteriškė. Čia jau man įdomiau, įsivaizduoju Kristų prisikėlus Kaune, apsižvalgius ir jam čia taip patikę, kad pasilikęs gyventi kur nors Žaliakalny. Nemažai gatvėse žmonių su savais tikėjimais, man jie netrukdo, bet kartais tuos tikėjimus ima pernelyg aktyviai propaguoti, piršti „ugnimi ir kalaviju“, kaip konkistadorai indėnams. Tada jau sunku priimti ir tokį modernizuotą Kristų, nors jis ir kaunietis.

Laisvės alėjoje prieina kita moteriškė ir prašo „centuko vaistams“. Monetų skyrelyje ir teturiu centukų, bandau juos duoti moteriškei, o ši neima. Nesolidu jai. Prisimenu, kaip išeidami iš bažnyčios po vienos šventės prie durų stovintiems pavargėliams supylėm po saują monetų. Pavargėliai buvo labai nepatenkinti. Kitąkart duokit popieriniais, išdidžiai sakė pavargėliai, aiškiai matėsi, kaip juos apsunkino mūsų monetų saujos. Net ir elgetauti reikėtų elegantiškai. Panašiai kaip garsiausia Vilniaus elgeta – Rožytė, kartais užsukanti ir į Kauną. Pastaroji panaši į savo šlovės laikus praradusią, tačiau laikyseną išsaugojusią markizę de Pompadur, teatriškai elegantišką ir rafinuotą. Net Vilniaus merui, kovotojui su visokiom negerovėm, ji neturėtų itin trukdyti.

Prie Miesto sodo pažįstama mergina pasakoja įvairius juodojo humoro atvejus. Mirus vienai giminaitei, ji paprašiusi laidotuvių biuro darbuotojų papasakoti keistesnius laidojimo atvejus. Pasirodo, tokių kiek tik nori. Mirus vienam kompiuterių entuziastui, jam į karstą ir buvo įdėtas kompiuteris. Dar įspūdingesnis analogiškas atvejis – mirus dideliam krepšinio aistruoliui. Pastarasis buvo palaidotas su krepšinio kamuoliu. 

Labai liūdnas dalykas nutiko mirus jaunai merginai. Ji gyveno labai neturtingai ir visąlaik svajojo turėti gerus džinsus, tarkim, „Wrangler“. Ir tik jai mirus tėvai nupirko tuos džinsus ir palaidojo merginą su jais. Liūdni ir makabriški tokie pasakojimai, tačiau ir taip gyvena žmonės, ir tai yra mūsų visuomenės gyvenimo dalis, kažką apie visuomenę (t.y. mus visus) sakanti.

Viena šauni Kauno poetė jau ne pirmąsyk feisbuke skundžiasi, jog Vilniaus gatvėje, tiesiai po jos langais, sėdi pagyvenęs vyrukas su akordeonu ir nuo ryto ligi vakaro plėšia vieną ir tą pačią dainą, kaip jam moja žuvėdra baltoji. Įsivaizduoju, kaip tai atrakcinga ir kokį galvasopį gali kelti. Ką gi, greit visai atšils, gal tas pagyvenęs vyrukas su baltąja žuvėdra išvažiuos kur į Palangą, ten jį ir rasim vasaros pradžioj. Poetei tai reikš eilinį galvasopį, man gal nebūtinai. Tačiau jei ir ten sutiksiu aštriaakę moteriškę, bandančią įtikinti, jog Kristus nuo šiol jau gyvena Palangoj, netikėsiu nė per nago juodymą. Nes Palangoje gyvena tik žuvėdra baltoji, Kristus gyvena Kaune.

Liūdni ir makabriški tokie pasakojimai, tačiau ir taip gyvena žmonės, ir tai yra mūsų visuomenės gyvenimo dalis, kažką apie visuomenę (t.y. mus visus) sakanti.

Nors velykinis sniegas daugeliui kėlė pagrįstų nuogąstavimų, panašu, kad jis jau visas susigėrė į žemę, užleisdamas vietą žalumai, šilumai ir šviesai. Drąsiausi sinoptikai kitą savaitę žada plius dvidešimt devynis,  nors tuo irgi sunku patikėti, bet ko tik nebūna šiais laikais, kai net gamta nestabili, jau nekalbant apie politiką ir ekonomiką. Tad ir norisi vaikščioti po miestą ir stebėti, kuo jis šiandien gyvena, kokie žmonės vaikšto gatvėmis ir kas jų veiduose.

Autobusų stotyje prieina aštriaakė moteriškė ir teiraujasi, ar tikiu Dievą. Na, tikiu, tik matau, jog gal ne tą, kaip ji. Ji ir sako, kad kažkaip ne taip tikiu, reikia tikėti kaip ji. O žinai, kad Kristus prisikėlė ir kad gyvena Kaune? – klausia moteriškė. Čia jau man įdomiau, įsivaizduoju Kristų prisikėlus Kaune, apsižvalgius ir jam čia taip patikę, kad pasilikęs gyventi kur nors Žaliakalny. Nemažai gatvėse žmonių su savais tikėjimais, man jie netrukdo, bet kartais tuos tikėjimus ima pernelyg aktyviai propaguoti, piršti „ugnimi ir kalaviju“, kaip konkistadorai indėnams. Tada jau sunku priimti ir tokį modernizuotą Kristų, nors jis ir kaunietis.

Laisvės alėjoje prieina kita moteriškė ir prašo „centuko vaistams“. Monetų skyrelyje ir teturiu centukų, bandau juos duoti moteriškei, o ši neima. Nesolidu jai. Prisimenu, kaip išeidami iš bažnyčios po vienos šventės prie durų stovintiems pavargėliams supylėm po saują monetų. Pavargėliai buvo labai nepatenkinti. Kitąkart duokit popieriniais, išdidžiai sakė pavargėliai, aiškiai matėsi, kaip juos apsunkino mūsų monetų saujos. Net ir elgetauti reikėtų elegantiškai. Panašiai kaip garsiausia Vilniaus elgeta – Rožytė, kartais užsukanti ir į Kauną. Pastaroji panaši į savo šlovės laikus praradusią, tačiau laikyseną išsaugojusią markizę de Pompadur, teatriškai elegantišką ir rafinuotą. Net Vilniaus merui, kovotojui su visokiom negerovėm, ji neturėtų itin trukdyti.

Prie Miesto sodo pažįstama mergina pasakoja įvairius juodojo humoro atvejus. Mirus vienai giminaitei, ji paprašiusi laidotuvių biuro darbuotojų papasakoti keistesnius laidojimo atvejus. Pasirodo, tokių kiek tik nori. Mirus vienam kompiuterių entuziastui, jam į karstą ir buvo įdėtas kompiuteris. Dar įspūdingesnis analogiškas atvejis – mirus dideliam krepšinio aistruoliui. Pastarasis buvo palaidotas su krepšinio kamuoliu. 

Labai liūdnas dalykas nutiko mirus jaunai merginai. Ji gyveno labai neturtingai ir visąlaik svajojo turėti gerus džinsus, tarkim, „Wrangler“. Ir tik jai mirus tėvai nupirko tuos džinsus ir palaidojo merginą su jais. Liūdni ir makabriški tokie pasakojimai, tačiau ir taip gyvena žmonės, ir tai yra mūsų visuomenės gyvenimo dalis, kažką apie visuomenę (t.y. mus visus) sakanti.

Viena šauni Kauno poetė jau ne pirmąsyk feisbuke skundžiasi, jog Vilniaus gatvėje, tiesiai po jos langais, sėdi pagyvenęs vyrukas su akordeonu ir nuo ryto ligi vakaro plėšia vieną ir tą pačią dainą, kaip jam moja žuvėdra baltoji. Įsivaizduoju, kaip tai atrakcinga ir kokį galvasopį gali kelti. Ką gi, greit visai atšils, gal tas pagyvenęs vyrukas su baltąja žuvėdra išvažiuos kur į Palangą, ten jį ir rasim vasaros pradžioj. Poetei tai reikš eilinį galvasopį, man gal nebūtinai. Tačiau jei ir ten sutiksiu aštriaakę moteriškę, bandančią įtikinti, jog Kristus nuo šiol jau gyvena Palangoj, netikėsiu nė per nago juodymą. Nes Palangoje gyvena tik žuvėdra baltoji, Kristus gyvena Kaune.


Šiame straipsnyje: Kęstutis Navakaskaunasnuomonė

NAUJAUSI KOMENTARAI

zyklon

zyklon portretas
uzuojauta poetei :)

grafomanas ir

grafomanas ir portretas
kvailys.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Greta ir katinai
    Greta ir katinai

    Tokio "įdomaus" Seimo dar neturėjome. Džiaugtis nėra ko, skandalas veja skandalą, feisbuko vartotojai nustojo kelti savo katinus į internetą, nes vis yra apie ką diskutuoti ir be katinų. ...

    11
  • Kiek Lietuvai reikia universitetų?
    Kiek Lietuvai reikia universitetų?

    Universitetai ir visas aukštasis mokslas neginčytinai yra savos tautos simboliniai kultūros centrai, nors kai kada jie ima susitraukti iki rinką ir valdžią aptarnaujančių baltakalnierių darbininkų treniruočių stovyklų. ...

    5
  • D. Trumpas bus „Twitter“ valdovu
    D. Trumpas bus „Twitter“ valdovu

    JAV prasidėjo unikalus eksperimentas – Donaldo Trumpo prezidentavimas. Niekas nežino, kuo jis baigsis. ...

    4
  • Šviesos brėkšmas tarp pilkų politinių debesų
    Šviesos brėkšmas tarp pilkų politinių debesų

    Praėjusių metų politinės audros ir netikėtumai nesutrikdė daugelio pasaulio valstybių ekonomikų augimo. ...

    1
  • Trukt už vadžių – vėl iš pradžių
    Trukt už vadžių – vėl iš pradžių

    Smagu stebėti, kaip iš užmaršties išnyra seniai matyti veidai. ...

    1
  • Kiek pelno mokesčio sumokės bankai?
    Kiek pelno mokesčio sumokės bankai?

    Rašant straipsnį, jo antraštėje norėjosi paminėti "Lietuvos". Tačiau iš "Snoro" ar Ūkio bankų likus tik bankroto administratorių lesyklomis, šis žodis būtų iš esmės klaidingas. O klausimo (peln...

    5
  • Šventasis naivumas
    Šventasis naivumas

    O sancta simplicitas! (O, šventasis naivume! lot.). Taip sušuko šviesaus atminimo čekų nacionalinis didvyris, teologas ir kultūros veikėjas Janas Husas (1369–1415), pamatęs senutę, metančią malkų į laužą, ant kurio jis bu...

    5
  • Slogus B. Obamos palikimas
    Slogus B. Obamos palikimas

    Barackas Obama siekė iš naujo nustatyti Amerikos vietą pasaulyje, bet iš tikrųjų ją tik išklibino. Jo pakili retorika, demonstruota 2009 metais sakant kalbą Kaire arba 2014-aisiais – Estijoje, negalėjo atsverti atšiauri...

    3
  • Viena bėda – ne bėda
    Viena bėda – ne bėda

    Nelikus nė savaitei iki Donaldo Trumpo prisaikdinimo sausio 20 d., jau seniai viręs ažiotažas dėl būsimojo Amerikos prezidento sąsajų su neva jam rinkimus laimėti padėjusia Maskva pasiekė naują viršūnę, „pasklidus priekaištams...

    2
  • Pykčio ironija
    Pykčio ironija

    Atrodo, su Leonidu Donskiu mirė ir mintis, kad geriau gyventi „be pykčio“. Socialiniuose tinkluose kasdien kyla pasipiktinimo bangos. ...

    3
Daugiau straipsnių