Žvilgsnis į degalinių karalių pasaulį

Aišku, už šį virsmą jį turi būti dėkinga ne tik vairuotojams, atvažiuojantiems į degalinę įsipilti degalų, bet ir tėviškai ją globojančiam viršininkui. Idealaus vaizdelio moralas skaidrus kaip stiklas – sovietinėje visuomenėje kiekvienas gali rasti savo vietą ir įgyvendinti savo svajones. Sugrįžimą į realų pasaulį atskleidžia šiuolaikiniai komentarai apie filmą, bylojantys apie tai, kaip "siautėjančios mazepos, petliūros, banderos ordos" užteršė saulėtą ir žalią Kijevą.

Visiems, kuriems dar sunku nusiimti rožinius akinius, derėtų atsiversti Andrejaus Piontkovskio knygą "Vaiduoklis" (rus. Prizrak). Sarkazmas, kategoriškos ir tikslios įžvalgos chirurgo skalpeliu atveria pasaulio, kuriame benzinas liejasi laisvai, gyvybinius mechanizmus. A.Piontkovskio įžvalgos nėra paskandinamos argumentacijos liūne, todėl primena vinis, kalamas į mūsų sąmonę, kurioje vis dar sklando geros Rusijos ar Rusijos kaip galimybių šalies vaizdiniai.

Juodoji pertvarkos pusė

Sunku patikėti, kad Michailo Gorbačiovo pradėta Sovietų Sąjungos pertvarka, leidusi mums daugiatūkstantiniuose mitinguose skanduoti žodį "Lietuva", iš užmaršties prikelti trispalvę ir atkurti valstybės nepriklausomybę, buvo sumanyta partinės nomenklatūros tam, kad konvertuotų turimą politinę valdžią į individualią ekonominę galią arba legalizuotų, anot A.Piontkovskio, jau apie 1989 m. SSRS komunistų partijos Centro Komiteto narių valdomas milijardines (?!) sąskaitas.

Šiai transformacijai buvo panaudota privatizacija, leidusi buvusiems sovietiniams valdininkams tapti įmonių savininkais, kurias valdė pagal anksčiau suteiktus komunistų partijos įgaliojimus. Dėl to privatizacija buvo neteisinga ir atvėrė kelią nusikalstamoms valstybės turto dalyboms. Galbūt kriminalinė romantika, puikiai pateikta ir Lietuvoje demonstruotuose rusų filmuose "Brolis" (1997), "Bumeris" (2003) ir serialuose "Banditų Peterburgas" (2000) bei "Brigada" (2002), bandė atsargiai parodyti tamsiąją pertvarkos pusę, kuri netilpo nei į M.Gorbačiovo, nei į Boriso Jelcino skambius pasisakymus, tačiau A.Piontkovskis pateikia itin griežtas įžvalgas.

Rusijoje demokratizacija nesukūrė pilietinės visuomenės, o privatizacija – rinkos ekonomikos. Todėl politinis stabilumas ir verslo sėkmė priklauso nuo lojalumo valdančiajai brigadai ir jos lyderiui (pachanui).

Nereikia stebėtis teiginiu, kad Rusijoje nėra korupcijos, nes ten ekonomika ir valstybė yra vienas ir tas pats. Verslininkams nereikia papirkinėti valdininkų, nes jie ir yra tie valdininkai. Jeigu tavo benzino kolonėlė klesti – tai ne vadybininkų ar eilinių darbuotojų nuopelnas, o valdančiosios brigados malonė, kuri mielaširdingai nukreipia sunkvežimių srautus į tavo degalinę. Belieka tik pasidalyti gaunamu pelnu.

Žiauri pertvarkos logika. Valstybė tau suteikė šansą prichvatizuoti degalinę, o vėliau nukreipė į ją sunkvežimių srautus. Ar po to leisi sau pagalvoti, kad tokia valstybės santvarka yra neteisinga?