Žudikams tinkama bausmė

Mirties bausmė pasaulyje neišnyko. Bet ar jos reikia, ar ji pasiekia savo tikslą? Daugelis tuo abejoja. Neseniai mirties nuosprendžio sulaukė Egipto prezidentas Mohamedas Mursi ir Bostono maratono sprogdintojas Džocharas Carnajevas. Susitelkime ties pastaruoju.

Jeigu esama atvejų, kai visiškai aišku, jog kaltinamasis nusipelnęs mirties bausmės, tai Džocharas Carnajevas, be abejo, priklauso prie tokių. Net ir jo gynėja, advokatė Judy Clark, viena žymiausiųjų jurisčių, ginančių apkaltintuosius Amerikoje, iš karto pripažino: „Jis tai padarė“.

Bet paskui ji pavaizdavo Džocharą kaip „silpnavalį pastumdėlį iš sunkumų blaškomos šeimos, aklai klausiusį savo vyresniojo, dabar jau nebegyvo brolio Tamerlano“.

Tačiau su jokiais kaltinamąjį ginančiais argumentais, su jokiomis neva „lengvinančiomis aplinkybėmis“ nesutiko apžvalgininkas Jonahas Goldbergas.

Teismui baigiantis ir prisiekusiesiems pradėjus svarstyti D. Carnajevo likimą, jis dienraštyje „Chicago Tribune“ dar balandžio 10-ąją klausė: „Ką mąstote dabar? Ar esate už mirties bausmės taikymą šiuo atveju?“

„Klausiu todėl, – tęsė J. Goldbergas, – kad mirties bausmės oponentų mėgstamiausias argumentas yra abejonė: juk mes niekada negalime būti tikri, jog kaltinamasis tikrai padarė jam prikišamą niekšybę“. Toliau žurnalistas pažymėjo, kad D. Carnajevo byloje jokio, nė menkiausio pagrindo tokioms dvejonėms nematyti.

Su tuo sutiko ir kitas dienraščio „Chicago Tribune“ apžvalgininkas Ericas Zornas. Pastarasis tik pridūrė, kad vis tiek nepritaria mirties bausmės taikymui. Jo nuomone, jos reikia atsakyti. Kodėl? Ne dėl to, kad „niekada negalime būti tikri, ar kaltinamasis išties įvykdė jam prikišamą mirtiną nusikaltimą“.

Priešingai – dažniausiai tai aiškiai galime. „Yra labai daug nužudymo bylų, kurių atžvilgiu turime teisės būti visu šimtu procentų įsitikinę, jog nuteistasis yra kaip tik tas, kuris paleido mirtiną šūvį, sudavė žudantį smūgį, metė gyvybes naikinantį sprogmenį. 

Ne, mirties bausmę reikia panaikinti ne dėl to, kad niekad negalime būti tikri, bet dėl to, kad, „kaip parodė didelis skaičius studijų, papildomos išlaidos, susijusios su žmogžudžių teisimu, kalinimu ir mirties bausmės jiems vykdymu, yra nepalyginamai didesnės, nei kainuotų jų uždarymas į kalėjimą ir laikymas jame iki gyvos galvos“, – aiškino E. Zornas.

Gal tai sunku mums, Lietuvos lietuviams, suprasti, tačiau Jungtinėse Amerikos Valstijose, siekiant kiek galima daugiau išvengti nekaltų žmonių teisminio nužudymo, dedamos milžiniškos pastangos suteikti myriop nuteistiesiems visas galimybes teisiškai nepriekaištingai ir nepaliekant jokių abejonių įrodyti, kad jie mirtino nusikaltimo arba nepadarė, arba mirties bausmės nenusipelno.

Kaip iš Vašingtono pranešė Vokietijos radijo ARD korespondentas Andreas Horchleris, dėl to šiandien 21-erius metus turinčiam (o nusikaltimo metu 19-mečiui) D. Carnajevui mirties bausmė bus įvykdyta ne iš karto: „Gal po ketverių, gal tik po dešimties metų, kai bus išsemti ir pasibaigę visi apeliaciniai procesai ir jis priklausys prie dvasiškai visiškai palaužtų „mirtininkų kameros“ įnamių, D. Carnajevas bus pagaliau paguldytas ir pririštas ant gulto, jam suleista nuodų injekcija ir jis mirs. Šitaip barbarybė eis paskui barbarybę“.

Šita barbarybė – kad nužudymas baudžiamas kitu nužudymu – yra daug kam priežastis mirties bausmei nepritarti, tik ne žurnalistui E. Zornui. Jam mirties bausmė nepriimtina dėl to, kad jos taikymas labai brangus, o „už tuos pinigus, kaip rodo kitos studijos, mes negauname jokių veiksmingų rezultatų – egzekucijos nesumažina piktų žmogžudysčių skaičiaus“.

Vadinasi, mirties bausmės tikrumas neatgrąso kitų potencialių žmogžudžių, o kad civilizuotoje visuomenėje reikia mirties bausmę taikyti labai atsargiai, rodo ir tai, jog Amerikoje „nuo 1973-ųjų metų teko iš mirtininkų kameros paleisti net 152 nekaltuosius.

Per tą patį laiką įvykdyti 1406 mirties nuosprendžiai, o pasak pernykštės Mičigano universiteto teisės profesoriaus Samuelio Grosso studijos, bendroji įvykdytų egzekucijų paklaida viršija 4 procentus.

Taigi, nors dedama milžiniškų pastangų, kad taikant mirties bausmę būtų išvengiama klaidų, jų vis dar pasitaiko. Todėl geriau vietoj jos taikyti kalėjimą iki gyvos galvos taip, kad nebūtų jokios galimybės iš jo išeiti – nei dėl gero elgesio, nei dėl rodomų atgailos ženklų, nei dėl kieno nors rekomendacijų ar siūlomo pasigailėjimo, taigi be jokių amnestijos ar sąlyginio paleidimo galimybių.

Tegu žudikai kenčia jei ne fizines, tai bent psichines kančias visą likusį savo gyvenimą, o ne tik keletą dienų, savaičių, mėnesių ar net metų prieš mirtį, iš visų kančių išlaisvinančią.

Nebent pasirodytų, kad teismas padarė klaidą, pvz., kad žudė ne tas, kuris nuteistas tai padaręs. Tačiau Džocharo Carnajevo atveju jo kaltė aiški.

Dėl to, – rašė vokietis žurnalistas A. Horchleris, – prieš dvejus metus įvykusio žiauraus išpuolio nužudytųjų ir dėl jo nukentėjusiųjų artimieji turėjo pagrindo D. Carnajevui palinkėti mirties – tačiau jie to nepadarė. Billas ir Denise Richardsai, prieš dvejus metus praradę aštuonmetį sūnų Martiną, o duktė Jane neteko kojos, viešai ir pakartotinai pareiškė: „Nenubauskite D. Carnajevo mirtimi“.

To priešais Bostono teismo rūmus plakatą iškėlęs reikalavo ir lietuvių kilmės pensininkas, karo veteranas ir buvęs sveikatos įstaigų darbuotojas Joe Kebartas. Jis ir jo tėvai gimę Bostone, tik seneliai prieš Pirmąjį pasaulinį karą emigravo iš Lietuvos.

J. Kebartas laikė plakatą „Mirties bausmė yra žmogžudystė“ ir žurnalistams aiškino apie keršto beprasmiškumą, pranešė dienraštis „Chicago Tribune“.