Vokietijos politinė krizė: kas toliau?

Jau 12 metų, tris kadencijas iš eilės, Vokietijos kanclerės pareigas einančios Angelos Merkel politinė karjera pakibo ant plauko. Po mėnesį trukusių derybų ir bandymų suformuoti koaliciją buvo pripažinta, kad dabartinėmis sąlygomis tai nėra įmanoma. Pagrindinių šalies partijų – Krikščionių demokratų sąjungos (CDU), Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) ir Laisvųjų demokratų partijos (FDP) – atstovų negebėjimas susitarti dėl galimos koalicijos ir vyriausybės suformavimo, per vieną naktį sukėlė neramumus ne tik Vokietijoje, bet ir visoje ES.

Aidai iš finansų rinkų

Vokietija – didžiausia ir įtakingiausia ES šalis, tad nieko keista, kad tokia situacija sukėlė nerimo tiek finansų rinkoms, tiek ir visam pasauliui. Paaiškėjus, kad pagrindinėms Vokietijos politinėms partijoms susitarti nepavyks, euras JAV dolerio ir kitų pagrindinių valiutų atžvilgiu nukrito daugiau nei 0,60 proc. Šiuo metu euras JAV dolerio atžvilgiu sudaro 1,1720.

Rinkų dalyviai, įvertinę galimą nestabilumo ir politinių jėgų persiskirstymo grėsmę, puolė ieškoti užuovėjos ir patraukė į stambiausių įmonių rinką – tai buvo matoma pagrindiniuose ES šalių indeksuose. Vokietijos biržoje kotiruojamų 30 didžiausių įmonių akcijų indeksas DAX pakilo apie 1,80 proc., 40 didžiausių kotiruojamų Prancūzijos įmonių indeksas „CAC 40“ pakilo daugiau nei 1 proc., tokį pat rezultatą pademonstravo ir Didžiosios Britanijos indeksas „FTSE 100“.

Galimi A. Merkel ėjimai

Susidariusi situacija toliau gali klostytis pagal tris scenarijus. Pirmasis – Socialdemokratų partija (SPD) persvarstys esamas sąlygas ir galiausiai sutiks suformuoti koalicinę daugumą su CDU ir CSU. Antrasis – CDU ir CSU suformuos mažumos valdžią kartu su laisva demokratų partija FDP arba žaliaisiais. Paskutinis ir mažiausiai pageidaujamas šalies prezidento – nauji rinkimai kitais metais.

Pirmasis variantas mažai tikėtinas žinant faktą, kad socialdemokratų lyderiai save mato tik opozicijoje – koalicija su A. Merkel ir jos partija nėra galima. Socialdemokratai baiminasi, kad nusileidus ir susitarus su A. Merkel, jie netektų dar daugiau rinkėjų pasitikėjimo, o tai atsispindėtų kitų rinkimų rezultatuose. Koalicijos formavimas iš mažumas turinčių partijų taip pat mažai tikėtinas. Skirtingoms nuostatoms atstovaujančios partijos, siekdamos savo tikslų, įvestų tik dar daugiau nestabilumo šalyje. Toks sprendimas nėra priimtinas pačiai A. Merkel ir jos partijai, kuri stabilumą įvardija kaip vieną iš pagrindinių tikslų.

Paskutinis variantas – nauji rinkimai. Pasak Vokietijos kanclerės, šaliai atstovaujančios jau daugiau nei 10 metų, tai yra būtent tas sprendimas, kurio šiuo metu reikia, nes tik taip bus išvengta suirutės valdžioje. Numatoma, kad nauji rinkimai galimai vyktų kitų metų pavasarį.

Vokietijos prezidento nuomonė

Tačiau Vokietijos prezidentas Frank-Walter Steinmeier, atsakydamas į A. Merkel pareiškimus, pabrėžė nepalaikantis naujų rinkimų idėjos ir paskatino visas partijas susitarti kaip įmanoma greičiau. Tokie jo žodžiai nėra tik žodžiai – naudojantis 63 Konstitucijos straipsniu šalies prezidentas turi pareigą pasiūlyti kandidatą į Bundestago kanclerius per „tinkamą laiko tarpą“. Panašu, kad dabartinėms sąlygomis A. Merkel vis vien būtų siūloma ir toliau eiti kanclerės pareigas. Tokį sprendimą prezidentas priimtų remdamasis tuo, kad jos partija surinko didžiausią dalį balsų rinkimuose.

Prezidento teikimą vėliau tvirtina Vyriausybė, kur kandidatas privalo surinkti absoliučios daugumos palaikymą ir pritarimą. Jei dabartinė kanclerė nesugebėtų surinkti reikiamo balsų skaičiaus, per dvi savaites būtų inicijuojamas antras Vyriausybės atstovų balsavimo etapas. Jeigu patvirtinto kanclerio neduotų ir jis, būtų skiriamos papildomos dvi savaitės trečiajam etapui surengti. Paskutinis kanclerio rinkimų etapas leidžia deleguoti atstovą, kuris surinko daugumą balsų (absoliuti dauguma tuomet nėra reikalinga). Tuomet prezidentas gali patvirtinti kanclerį per 7 dienas arba paskelbti naujus rinkimus per 60 dienų.

Kitų šalių lyderių reakcija

Politinė krizė Vokietijoje neliko nepastebėta visoje ES. A. Merkel – de facto ES lyderė, laikoma pagrindine politinės krypties formuotoja, tad iškilus klausimui dėl jos išlikimo, tuo suskubo pasinaudoti oponentai. „Brexit“ šalininkai pareiškė, kad susidaro palanki situacija Didžiajai Britanijai derėtis dėl išstojimo mokesčio mažinimo ir būsimų prekybinių sutarčių sąlygų su kitomis Bendrijos šalimis. Tikimasi, kad A. Merkel, savo dėmesį sutelkusi į Vokietijos vidaus problemas, mažiau dėmesio skirs ES reikalams.

Neseniai išrinktas Prancūzijos prezidentas Emmanuel Macron ne kartą yra pasisakęs, kad norėtų matyti savo šalį kaip ES lyderę, tad Vokietijos dominavimas nėra jo planuose. A. Merkel pasitraukimui neprieštarautų ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas kartu su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kurių strateginiams planams labai tiktų be stipraus lyderio likusi ir susiskaldžiusi ES.