Vėjas vis tiek pučia

Poetas Tomas Venclova esė rinkinyje "Vilties formos" yra rašęs, kad neviltis yra vilties forma. Egzilis dar nuo senųjų civilizacijų laikų yra išgyvenimas, žmogui keliantis didelį skausmą ir kančią. Sovietmečiu iš Lietuvos emigravęs T.Venclova, regis, nepatyrė vidinių konfliktų, kurie verstų asmenybę skilti: jam emigracija buvo tiesiog perėjimas iš vieno būvio į kitą – tiesa, daug liberalesnį ir labiau demokratinį.

Įprasta manyti, kad šiomis dienomis kalbėti apie išvažiavimą iš Lietuvos kaip vidinę traumą yra absurdiška, nes autobusu nuvykti iš Vilniaus į Klaipėdą trunka ilgiau nei iš Kauno pasiekti Londoną. Vis dėlto stovint Vilniaus tarptautiniame oro uoste prieš skrydį į užsienį keleivių akyse matyti nerimas, nežinia, apgailestavimas, kaltė ir būsimi sentimentai bei nostalgija. Iš visų išsiskiria tik nerūpestingi britai su ausinukais – į mūsų sostinę jie atvyko išleisti pinigų ir patirti Rytų Europos gyvenimo prieskonių. Lėktuvas pakyla, ir visi tampa skirtingi, bet lygūs iki išlipimo naujoje žemėje. Vieni joje bus kelias dienas, mėnesius ar metus, kiti – visą likusį gyvenimą.

Po kelionės žengę naują žingsnį, daugelis nustemba, kad Lietuvos kraštovaizdis dažnai ne tiek daug skiriasi nuo naujosios žemės, kurioje ketinama įsikurti – tas pats oras, tie patys medžiai, ta pati žolė ir lietus. Kavos puodelis Vilniuje ar bet kurioje pasaulio sostinėje yra sugrįžimo pažadas. Vienur išlydima, kitur – sutinkama ir susitinkama.

Ilgesnio laikotarpio migrantų išeitis iš vidinės graužaties, kaip savo romane "Eiti" pasakoja Prancūzijos lietuvis rašytojas Valdas Papievis, yra kelias pėsčiomis. Jiems reikia susikurti naują būsimo gyvenimo siužetą, kuris randasi ne šiaip pamojus stebuklinga lazdele, o tikint ateitimi. Tiems, kurie savo sąmonėje yra pasaulio piliečiai, užtenka kelių dienų ėjimo – vieta jiems nebeturi tokios didelės reikšmės. Poetas ir filmininkas Jonas Mekas sako, kad jis, ir atsidūręs Sacharoje, pritaptų ten jau po trijų dienų. Įleistų šaknis ir tiestų kultūros medžio šakeles į viršų. Pasaulio pilietis – tai ne socialinis ar politinis statusas. Tai suvokimas, kad esi aukščiausia tradicijos medžio šakelė, todėl klasika nėra priešinga šiuolaikiškumui ir novatoriškam buvimui.

Religijos filosofas Martinas Buberis knygoje "Dialogo principas" teigia, kad svarbiausias yra kreipinys į kitą žmogų, bendravimo prasmė. Dar prieš kelis dešimtmečius atrodė, kad išvykti už Lietuvos valstybės sienos ribų yra egzistencinis žmogaus gyvenimo pertrūkis. Dabar tai – tiesiog biografijos tąsa.

Praeina keleri metai nuo išvažiavimo iš Lietuvos. Ryte suskamba kaimyninės bažnyčios varpai – laikas keltis. Po pusryčių sėdi ant dviračio ir važiuoji, rankomis beveik nelaikydamas vairo. Prie sankryžos sutinki jau pažįstamus kaimynus, su kuriais sieja daug bendrų vakarų, šokių ir dainų. Ir visiškai nieko panašaus į stereotipą, atseit tik tėvynėje žmonės yra nuoširdūs ir atviri kito skausmingoms patirtims. Ne kartą pagelbėta, išklausyta, kartu pasivaikščiota. Šįkart rūpesčių nėra (nors nuolatinis Lietuvos ilgesys vis tiek graužia), todėl šnekteli, pamoji ranka ir važiuoji aikštės link. Juk tik aikštė lyg Fiodoro Dostojevskio romane "Nusikaltimas ir bausmė" yra kaltės dėl paliktų artimųjų atpirkimas. Aikštėje pajunti vėją, kuris pučia ir neša nuolatines permainas, nepaisydamas tavo nuojautų ir būsenų. Ore tvyranti nostalgija patvirtina, kad gyveni autentiškai ir tikrai.

Per pietus eini kanalo krantine ir išgirsti džiazo leitmotyvą. Pagalvoji, kad geriausia gyventi improvizuojant, per daug neplanuojant nei savo, nei kitų ateities. Melodija keičia melodiją, veidas – veidą, rankos – rankas, ir vakare pajunti ramybę dėl savęs ir pasaulio, nes jis kasdien tampa vis gražesnis, subtilesnis ir tobulesnis.