Valstybės tarnybos vargai ir vergai

Vienoje rinkimų laidoje nuskambėjo pasiteiravimas, kada pagaliau bus didinami valstybės tarnautojų atlyginimai. Kartu  prisiminiau vos prieš kelias dienas smulkiųjų verslininkų užduotą klausimą: kada pagaliau valdžios įstaigos tarnaus žmonėms? (Konstitucijos 5 straipsnis)

Kelios kategorijos

Trumpai tariant, antrasis klausimas atsako į pirmąjį (valdininkų algos didės tada, kai jie pradės dirbti žmonėms), tačiau išsamus atsakymas yra kur kas turiningesnis. Jame, beje, nėra nieko sudėtingo (kaip kad dažnai mėgsta sakyti valdininkai). Pirmąjį supratimą duos mūsų biurokratų (valdžiažmogių) sluoksnio apibūdinimas, kurį sudaro kelios esminės dalys.

Pirmoji – idėjiniai, atsidavę pareigai (ne teisėms ar piktnaudžiavimui) ir norintys realiai spręsti realias žmonių problemas valstybės tarnautojai. Deja, tokių nedaug, tarnyboje jie išsilaiko neilgai, nes taip ir nesusigyvena su joje klestinčia ypatinga dvasia.

Antroji – darbštuoliai rašinėtojai. Kiekvienoje institucijoje jie yra būtini, kadangi be jų niekas nesukurtų raštų, nesuvestų ataskaitų, neparengtų formų, neužpildytų anketų ir t.t. Rašinėtojai išdilina kompiuterių klaviatūras vos per metus, o jų pirštų papiliariniai vingiai baigia išnykti nuo spaudinėjimo trinties. Įprastai jie ateina į darbą pirmi ir išeina paskutiniai. Jie net pietauja kabinete, o jų pareigos jausmas – begalinis. Deja, tie rėmai siauri ir paviršutiniški (iki tada ir tada būtina atsakyti, vėluoja terminas, daug užduočių).

Trečioji – tarnybiniai ideologai, sudarantys didžiąją biurokratijos dalį. Jų darbas – ne darbas, jeigu tą dieną nepavyko išgerti bent penkių puodelių kavos, ištęstinių pietų metu apsipirkti "Akropolyje" ir iki spūsčių sugrįžti namo. Jų veikla nedėkinga ir psichiškai alinanti. Tai jie – tie, kurie užtikrina institucijos gandų ir apkalbų malūno sukimąsi, teisingą (vėluojančią) rutiną ir uoliai dalyvauja esamo ir būsimo personalo atrankoje.

Ir ketvirtoji – briuseliniai šuolininkai. Valstybės tarnyba iš esmės jų nedomina. Ji svarbi tik tiek, kiek dėl pareigybių ir palankaus žmogiškojo vėjo kuo greičiau (ir ilgiau) gali nusiblokšti į kultūringą ir subtilią Beniliukso erdvę.

Kova už kabinetą

Visos šios valstybės tarnybos padermės ir jų tarpusavio santykiai sudaro ypatingą savitikslę bendruomenę, kuri gyvuoja nepriklausomai nuo rinkimų ir politinės valdžios. Šiame pasaulyje vyksta nuolatinė kova už kabinetą, savus apkasus, savąjį "aš", priedus, klases, komandiruotes, stažuotes ir kitus įmanomus valstybės tarnybos gėrius.

Beje, nors valstybės tarnyboje nuolat skundžiamasi nedideliais (iš tiesų) atlyginimais, retas ją palieka, ir dar savo noru. Taip yra todėl, kad daugelis valstybės tarnautojų nuo pradžios neturėjo gamybinio, kryptingo darbo patirties (privatus sektorius, verslas) arba ji negrįžtamai sunyko. Dažnas valstybės tarnautojas tiesiog šiurpsta nuo baimės atsirasti samdomoje veikloje, nes ten reikės kažką daryti (dirbti).

Kadangi daugelis valstybės tarnautojų nedalyvauja gamyboje ir nesukuria BVP, jie logiškai nesuvokia, kad galimas ir kitoks darbas. Jų nuomone, sumažinus etatų skaičių sutaupytos darbo užmokesčio lėšos (su mokesčiais) tiesiog pradings. Valdžiažmogiai nesumoja, kad, pvz., savivaldybė tokias lėšas tada skirs viešiesiems pirkimams, taigi verslui. O šis sukurs naujas, tiesa, sugebėjimų reikalaujančias darbo vietas. Taip daugelis tarnautojų tampa savo rutininio mąstymo vergais.

Formalus požiūris

Valstybės tarnybos nesugebėjimą ir net nenorą rimtai dirbti liudija kelios išdavos. Pirmiausia, vadinamasis rašto stalo kvapo principas. Net ir tada kai kas nors (kažkoks kavos negeriantis keistuolis) atsakymą verslui ar žmogui parašo per kelias dienas, tarnybiniai ideologai būtinai jį sulaikys mėnesiui, nes dar nesuėjo leistini terminai. Anot jų, solidus solidžios įstaigos raštas turi susigulėti.

Kadangi valstybės tarnybos klerkai dažniausiai nori visus klausimus išspręsti (tiksliau, atsikratyti pareiškėjų) iškart, jų raštai įprastai baigiasi siūlymu kreiptis į teismą, jeigu žmogui ar verslui toks atsakymas netinka. Jei taip būtų paslaugų srityje (kirpykloje kažkas nepatiko – eik į teismą), tokio verslo neliktų per mėnesį.

Iš principo valstybės tarnyba yra ypatingas vadybos modelis, turintis padėti kitiems (privačiam sektoriui, žmogui) veikti dar geriau. Tačiau, norint bent prilygti valdomiesiems, vertėtų pradėti nuo aptartų blogybių naikinimo.

Valstybės tarnautojo skatinimas greičiau atsakius pareiškėjui. Didesnis atlyginimas už greičiau išduotus / suderintus verslo veiklos dokumentus. Daugiau priedų už jo kuruojamų gamybos sričių augimo rodiklius. Tiesioginė atsakomybė ir parašas už savo parengtą atsakymą su galimybe jį dar kartą peržiūrėti įstaigos vadovui, užuot ėjus į teismą. Visa tai – būtini žingsniai valstybės tarnybą su malonumu vykdančią Konstitucijos 5 straipsnį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

BIRUTĖ

BIRUTĖ portretas
KONKREČIAI IR TIKSLIAI APRAŠYTI POSTSOVIETINIAI VALDININKAI, TAUTIEČIUS PAVERČIANTYS VERGAIS

valstybės tarnautojų klausimą

valstybės tarnautojų klausimą portretas
galima gvildenti tik vienu aspektu-valdininkų turi būti sumažinta 90 proc.

inga

inga portretas
Puikus straipsnis, tačiau jis ir liks straipsniu, nes, matyt, valdininkija yra "neišvengiamas blogis". Jie veisiasi greit ir prie kiekvienos valdžios - nesvarbu, kurios pakraipos - kairės ar dešinės. Kaip bevengsi - tenka susidurti... O tada ir pamatai daugybę "svarbių" veidų, aroganciją ir siuntinėjimą nuo vieno pas kitą.... Reikia turėti geležinius nervus. Su normaliu noru padėti valdiškoje įstaigoje susidūriau tik vieną ( !!!!!!!) kartą... Taigi, aš apie valdininkiją turiu aiškią nuomonę - kuo mažiau - tuo geriau.
VISI KOMENTARAI 8

Galerijos

  • Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje
    Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje

    Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl &Scaro...

  • Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame
    Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame

    Manau, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti sau, prisimindamas anapilin iškeliavusius artimus žmones ir nepanaudotą laiką bendravimui su širdžiai mielais. Bet šiandien ne apie tai. ...

    1
  • Kai net ir galvai reikia renovacijos
    Kai net ir galvai reikia renovacijos

    Atšyla oras, pakyla noras. Visų pirma, ginčytis, piktintis ir leisti žvygauti emocijoms dėl šildymo sezono (ne-)pabaigos. ...

    8
  • Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis
    Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis

    Išankstiniai indikatoriai rodo, kad ekonominis aktyvumas Lietuvoje laipsniškai atsigauna. Vis dėlto, kol daugelis pagrįstai Lietuvos ekonomikos atsigavimą sieja su eksporto ir pramonės rodikliais, vidaus vartojimas tampa ypač svarbiu kompone...

    1
  • Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs
    Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs

    Pirmą šių metų ketvirtį padaugėjo gyventojų, kurie mano, kad būstas per artimiausius dvylika mėnesių brangs arba jo kaina nesikeis. Prasčiausi gyventojų lūkesčiai dėl būsto kainų buvo lygiai prieš metus. Tai, kad, atsižvelgus į ...

  • Šašo krapštymas
    Šašo krapštymas

    Virtualios realybės filmą „Angelų takais“, leidžiantį persikelti į M. K Čiurlionio paveikslus, pamatė 300 tūkst. žmonių. Įsitikinę jo terapine galia, filmo kūrėjai nutarė parodyti jį kalėjime. Visų mačiusiųjų įspūdžiai pana...

    6
  • Virtualybės tironija
    Virtualybės tironija

    Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kino režisierius, rašytojas Vytautas V. Landsbergis, lankydamasis Niujorke, filmininko ir poeto Jono Meko studijoje, įrašė jųdviejų tarpusavio pašnekesį apie gandus, arba, kaip t...

    1
  • Mažu apsiginsim
    Mažu apsiginsim

    Jonas buvo neramus, vaikščiojo palei sieną, rankoje laikė kačergą. Beveik naują ir iš gero metalo. Tačiau atsirado problema ir Jonui teko svarstyti: kuo geriau gintis – kačerga ar automatu. Žinoma, kad pastaruoju. Bet vėl problema...

    4
  • Velnio sėkla televizijoje
    Velnio sėkla televizijoje

    Likus keliems mėnesiams iki Jekaterinos Svanidzės (1885–1907) mirties, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) nuvyko į Antrojo reicho (1871–1918) miestą Štutgartą, kuriame turėjo vykti Septintasis (1907 m. rugp...

    8
  • Kultūra keičia kryptį
    Kultūra keičia kryptį

    Norom nenorom nauja istorijos tėkmė brėžia naujas, tik tam metui būdingas kultūros kryptis. Taip randasi nauji terminai, nauji herojai, naujos vertybės. ...

Daugiau straipsnių