Valstybės tarnybos vargai ir vergai

Kelios kategorijos

Trumpai tariant, antrasis klausimas atsako į pirmąjį (valdininkų algos didės tada, kai jie pradės dirbti žmonėms), tačiau išsamus atsakymas yra kur kas turiningesnis. Jame, beje, nėra nieko sudėtingo (kaip kad dažnai mėgsta sakyti valdininkai). Pirmąjį supratimą duos mūsų biurokratų (valdžiažmogių) sluoksnio apibūdinimas, kurį sudaro kelios esminės dalys.

Pirmoji – idėjiniai, atsidavę pareigai (ne teisėms ar piktnaudžiavimui) ir norintys realiai spręsti realias žmonių problemas valstybės tarnautojai. Deja, tokių nedaug, tarnyboje jie išsilaiko neilgai, nes taip ir nesusigyvena su joje klestinčia ypatinga dvasia.

Antroji – darbštuoliai rašinėtojai. Kiekvienoje institucijoje jie yra būtini, kadangi be jų niekas nesukurtų raštų, nesuvestų ataskaitų, neparengtų formų, neužpildytų anketų ir t.t. Rašinėtojai išdilina kompiuterių klaviatūras vos per metus, o jų pirštų papiliariniai vingiai baigia išnykti nuo spaudinėjimo trinties. Įprastai jie ateina į darbą pirmi ir išeina paskutiniai. Jie net pietauja kabinete, o jų pareigos jausmas – begalinis. Deja, tie rėmai siauri ir paviršutiniški (iki tada ir tada būtina atsakyti, vėluoja terminas, daug užduočių).

Trečioji – tarnybiniai ideologai, sudarantys didžiąją biurokratijos dalį. Jų darbas – ne darbas, jeigu tą dieną nepavyko išgerti bent penkių puodelių kavos, ištęstinių pietų metu apsipirkti "Akropolyje" ir iki spūsčių sugrįžti namo. Jų veikla nedėkinga ir psichiškai alinanti. Tai jie – tie, kurie užtikrina institucijos gandų ir apkalbų malūno sukimąsi, teisingą (vėluojančią) rutiną ir uoliai dalyvauja esamo ir būsimo personalo atrankoje.

Ir ketvirtoji – briuseliniai šuolininkai. Valstybės tarnyba iš esmės jų nedomina. Ji svarbi tik tiek, kiek dėl pareigybių ir palankaus žmogiškojo vėjo kuo greičiau (ir ilgiau) gali nusiblokšti į kultūringą ir subtilią Beniliukso erdvę.

Kova už kabinetą

Visos šios valstybės tarnybos padermės ir jų tarpusavio santykiai sudaro ypatingą savitikslę bendruomenę, kuri gyvuoja nepriklausomai nuo rinkimų ir politinės valdžios. Šiame pasaulyje vyksta nuolatinė kova už kabinetą, savus apkasus, savąjį "aš", priedus, klases, komandiruotes, stažuotes ir kitus įmanomus valstybės tarnybos gėrius.

Beje, nors valstybės tarnyboje nuolat skundžiamasi nedideliais (iš tiesų) atlyginimais, retas ją palieka, ir dar savo noru. Taip yra todėl, kad daugelis valstybės tarnautojų nuo pradžios neturėjo gamybinio, kryptingo darbo patirties (privatus sektorius, verslas) arba ji negrįžtamai sunyko. Dažnas valstybės tarnautojas tiesiog šiurpsta nuo baimės atsirasti samdomoje veikloje, nes ten reikės kažką daryti (dirbti).

Kadangi daugelis valstybės tarnautojų nedalyvauja gamyboje ir nesukuria BVP, jie logiškai nesuvokia, kad galimas ir kitoks darbas. Jų nuomone, sumažinus etatų skaičių sutaupytos darbo užmokesčio lėšos (su mokesčiais) tiesiog pradings. Valdžiažmogiai nesumoja, kad, pvz., savivaldybė tokias lėšas tada skirs viešiesiems pirkimams, taigi verslui. O šis sukurs naujas, tiesa, sugebėjimų reikalaujančias darbo vietas. Taip daugelis tarnautojų tampa savo rutininio mąstymo vergais.

Formalus požiūris

Valstybės tarnybos nesugebėjimą ir net nenorą rimtai dirbti liudija kelios išdavos. Pirmiausia, vadinamasis rašto stalo kvapo principas. Net ir tada kai kas nors (kažkoks kavos negeriantis keistuolis) atsakymą verslui ar žmogui parašo per kelias dienas, tarnybiniai ideologai būtinai jį sulaikys mėnesiui, nes dar nesuėjo leistini terminai. Anot jų, solidus solidžios įstaigos raštas turi susigulėti.

Kadangi valstybės tarnybos klerkai dažniausiai nori visus klausimus išspręsti (tiksliau, atsikratyti pareiškėjų) iškart, jų raštai įprastai baigiasi siūlymu kreiptis į teismą, jeigu žmogui ar verslui toks atsakymas netinka. Jei taip būtų paslaugų srityje (kirpykloje kažkas nepatiko – eik į teismą), tokio verslo neliktų per mėnesį.

Iš principo valstybės tarnyba yra ypatingas vadybos modelis, turintis padėti kitiems (privačiam sektoriui, žmogui) veikti dar geriau. Tačiau, norint bent prilygti valdomiesiems, vertėtų pradėti nuo aptartų blogybių naikinimo.

Valstybės tarnautojo skatinimas greičiau atsakius pareiškėjui. Didesnis atlyginimas už greičiau išduotus / suderintus verslo veiklos dokumentus. Daugiau priedų už jo kuruojamų gamybos sričių augimo rodiklius. Tiesioginė atsakomybė ir parašas už savo parengtą atsakymą su galimybe jį dar kartą peržiūrėti įstaigos vadovui, užuot ėjus į teismą. Visa tai – būtini žingsniai valstybės tarnybą su malonumu vykdančią Konstitucijos 5 straipsnį.