- Saulius Pocius
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Kada mūsų politikuojantys viešojo sektoriaus herojai pagaliau įsisąmonins, kad moralė – ne dešra, pakabinta padėvėtų maisto produktų skyriuje?
Apskritai, kaip galima ne tik ėsti, bet ir girtauti ne už savo, o už valdiškus pinigus? Juk visi žmonės patys moka už paslaugas restorane ar viešbutyje.
Kaip ir užmoka už viską, kuo naudojasi arba ką suvartoja.
Atėję į kavinę paprasti piliečiai neskambina jos savininkui ir nesako, kad nesumokės tūkstantinės sąskaitos, nes nepratę to daryti.
Pagaliau maitintis už biudžeto pinigus yra amoralu, nes taip paprastai elgiasi bambalio iš rankų nepaleidžiantys "pašalpiniai".
Tačiau tai, ko negali mirtingieji, gali politikieriai, įpratę prie kasdienės nemokamos kavutės darbovietėje. Jie kažkaip pernelyg lengvai įteigė tautai, kad jų darbas toks išskirtinis, toks atsakingas ir sunkus, kad gali nevaržomai naudotis viešaisiais resursais.
Taip, iš tiesų, jų darbo sunkenybes gražiai regime kasdien.
Štai praėjusią savaitę net per radiją iš ryto pranešė: komisija rinksis ir spręs, kaip paskirti Laisvės premiją. Atkreipkite dėmesį: sunkiai darbuosis – "spręs, kaip paskirti premiją", o ne iš kur jai gauti pinigų.
Dar juokingiau, kad visi jau ir taip žino, kam ta premija bus paskirta.
Tačiau juk reikia imituoti darbą, kad už jį būtų sumokėta, o čia gal ir pietų kas nors pakvies arba bent jau kavos duos ir šrūdų su vašylais iš karaliaus Ūbo meniu. Nemokamai, aišku.
Tiksliau – sumokės mokesčių mokėtojai. Ir už kavą, ir už šrūdus, ir Laisvei dar liks, jei ką.
Štai tokia ta mūsų viešojo sektoriaus vegetatyvinė kasdienybė – premijos skyrimo rūpesčiams reikia daugiau pinigų nei pačiai premijai.
Tegyvuoja procesas maitintojas!
Tik bėda, kad visa tai iš tiesų yra ne kas kita, o įkyrėjusi socialinė gonorėja, kuri tariamą atsidavimą tautai pavertė veidmainiškomis visuomeninio veiksmo imitacijomis.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Žodžiais dvoko nepridengsi1
Paputojo vienuoliktokų tarpinių patikrinimų jovalas, pakaitinis jo maišytojas garsiai trinktelėjo durimis, palikdamas dvoką uostyti 26 tūkst. gimnazistų, jų tėvams ir mokytojams. ...
-
Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje
Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl &Scaro...
-
Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame2
Manau, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti sau, prisimindamas anapilin iškeliavusius artimus žmones ir nepanaudotą laiką bendravimui su širdžiai mielais. Bet šiandien ne apie tai. ...
-
Kai net ir galvai reikia renovacijos8
Atšyla oras, pakyla noras. Visų pirma, ginčytis, piktintis ir leisti žvygauti emocijoms dėl šildymo sezono (ne-)pabaigos. ...
-
Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis1
Išankstiniai indikatoriai rodo, kad ekonominis aktyvumas Lietuvoje laipsniškai atsigauna. Vis dėlto, kol daugelis pagrįstai Lietuvos ekonomikos atsigavimą sieja su eksporto ir pramonės rodikliais, vidaus vartojimas tampa ypač svarbiu kompone...
-
Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs
Pirmą šių metų ketvirtį padaugėjo gyventojų, kurie mano, kad būstas per artimiausius dvylika mėnesių brangs arba jo kaina nesikeis. Prasčiausi gyventojų lūkesčiai dėl būsto kainų buvo lygiai prieš metus. Tai, kad, atsižvelgus į ...
-
Šašo krapštymas6
Virtualios realybės filmą „Angelų takais“, leidžiantį persikelti į M. K Čiurlionio paveikslus, pamatė 300 tūkst. žmonių. Įsitikinę jo terapine galia, filmo kūrėjai nutarė parodyti jį kalėjime. Visų mačiusiųjų įspūdžiai pana...
-
Virtualybės tironija1
Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kino režisierius, rašytojas Vytautas V. Landsbergis, lankydamasis Niujorke, filmininko ir poeto Jono Meko studijoje, įrašė jųdviejų tarpusavio pašnekesį apie gandus, arba, kaip t...
-
Mažu apsiginsim4
Jonas buvo neramus, vaikščiojo palei sieną, rankoje laikė kačergą. Beveik naują ir iš gero metalo. Tačiau atsirado problema ir Jonui teko svarstyti: kuo geriau gintis – kačerga ar automatu. Žinoma, kad pastaruoju. Bet vėl problema...
-
Velnio sėkla televizijoje8
Likus keliems mėnesiams iki Jekaterinos Svanidzės (1885–1907) mirties, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) nuvyko į Antrojo reicho (1871–1918) miestą Štutgartą, kuriame turėjo vykti Septintasis (1907 m. rugp...