Vaikus moko ne sienos

Ir šiuokart kalba apie objektyvius reikalavimus, ne apie gimdytojų pageidavimus matyti savo atžalas pasiekusius daugiau nei jie patys. Juk sprendžiant iš viešų ir privačių diskusijų, visi norime, kad mūsų vaikai ne ugdytų savo prigimtinius gebėjimus, ne realizavę save užaugtų tiesiog laimingi žmonės, bet atitiktų rinkos reikalavimus ir nepadarytų gėdos per giminės susitikimus.

Kad ir kaip interpretuotume TIMSS, PISA ar "Reitingų" žurnalo  duomenis, akivaizdu, kad jaunieji Lietuvos piliečiai mokosi prastai.

Žinoma, galima antrinti Švietimo ir mokslo ministerijai, kuri net blogoje žinioje geba įžvelgti šviesiąją pusę: mūsų vaikai mokosi panašiai kaip italai, vengrai, islandai, o ir apskritai nesame paskutiniai. O kaip estai, kurių, prieš ketvirtį amžiaus padėti buvo panaši kaip mūsų, šiandien stryktelėjo lyderių link? Apie juos geriausia mandagiai patylėti – juk jie kažkokie pusiau suomiai, o pastarųjų mokinių fenomenalūs gebėjimai dabar stebina jau ne tik Europą. Jei dar prisiminsime, jog kalbame apie mįslingąją, nenuspėjamąją Z kartą, kuriai nebežinia ko reikia, tai ir išvis turime džiaugtis, kad jie leidžiasi įtikinami lankyti mokyklas.

Kalbant be ironijos ir be išvedžiojimų apie švietimo reformos strategijas, taktikas, vizijas, misijas, tyrimai ir vėl patvirtino, kad mokinių pasiekimai nėra tiesiogiai susiję su mokyklų pastatų grožiu, sporto salių erdvumu bei tarptautinius apdovanojimus gaunančių vadovėlių asortimentu. Antraip visa Lietuva mokytųsi panašiai prastai arba gerai, nebūtų tokio milžiniško pasiekimų atotrūkio tarp ekonominiais, socialiniais parametrais panašių rajonų.

Kad ir ką burtų švietimo strategai, pagrindinė visų mūsų pasiekimų (ir nepasiekimų) priežastis – žmogiškasis faktorius, pedagogai. Mokytojai geriausiai žino ką daryti, kad kiekviena jų darbo diena būtų produktyvi, kiekvienas žodis išgirstas. Šį receptą jie nuolat kartoja per klasės susirinkimus ar individualias konsultacijas: klasė per didelė, kad galėtume skirti laiko kiekvienam vaikui. Pasijausti svarbiam – to reikia visiems vaikams, kad ir kuriai kartai jie priklausytų. Grąžinkime mokytojams džiaugsmą būti pedagogais, suteikime jiems laiko ieškoti kiekvieno vaiko prigimtinių gebėjimų ir ramiai laukime kitų tyrimų. Jie tikrai bus geresni.