Užpilkite verdančiu vandeniu

Imdama interviu iš gyvenime šio to pasiekti spėjusių žmonių neretai užduodu tą patį, tik vis kitaip suformuluotą klausimą. Jo esmė: "Kodėl pasisekė jums, o daugybei bandžiusių daryti tą patį – ne?" Dauguma pašnekovų atsako tarsi darnus choras: "Kaltas instant gratification (staigiai gaunamas atlygis) troškimas." Pabando žmonės gauti tai, ko nori, nepasiseka iš pirmo karto, ir nuspūdina keikdamiesi atgal į buvusį gyvenimą. Visai nesvarbu, koks tas tikslas: padaryti pasaulį keičiantį atradimą, sukurti klestintį ir pelningą verslą, o gal turėti tobulą pilvo presą. Dėl visų jų tenka nemažai paprakaituoti perkeltine, o kartais ir tiesiogine prasme. Nepasiduoti sugeba tik vienetai.

Tik visai neseniai manajame "būtina perskaityti" sąraše eilės sulaukė Patti Smith memuarai "Tiesiog vaikai". Be vaizdingos tekstinės ekskursijos po anų laikų Niujorką, jausmo, kad ir pati kartu su pagrindine heroje guodi ašarojančią Janis Joplin, ar elementaraus skaitymo malonumo, knyga atneša ir reikšmingesnių kontempliacijų. Pasidarė įdomu, kiek žmonių šiandien pasiryžtų tokiems išbandymams kaip Patti ir jos mylimasis, fotografas Robertas Mapplethorpe’as. Klausydamiesi vien balso galvoje, tvirtai sakančio "tau lemta būti iškiliu menininku". Kalbančio taip įtikinamai, kad pasidaro nebesvarbios tokios smulkmenos, kaip klausimas, kur nakvoti ir ką valgyti teks rytoj. Nes šiandien, pastebiu, mes (ypač jaunosios kartos atstovai), nesulaukę žaibiško rezultato, esame linkę dėti į kojas.

Esame visuomenė, dažnai mieliau tikinti akių dūmimu negu minkštąją pajudinti skatinančia tiesa.

O šitoks mąstymas žalingas dėl daugybės priežasčių. Nekalbu vien apie tai, kaip jis nervina aplinkinius, pavyzdžiui, kolegas ir viršininkus, kurie anaiptol neprivalo jau po mėnesio skirti didžiulį paaukštinimą vien už tai, kad žmogus teikėsi dirbti savo darbą. Beje, pavyzdys realus – kadaise pažinojau vyruką be darbo patirties ir aukštojo išsilavinimo, kuris stebėdavosi, kaipgi jo niekas nekviečia užimti direktoriaus pareigų. O tada prasideda savigaila ir šniurkščiojimas, kad niekas nevertina nei padarytų žygdarbių, nei gražių ketinimų. Pyktis dažnai transformuojamas į "tai nieko ir nedarysiu". Nuo to geriau netampa niekam. Nei pasauliui, kuris neteko galbūt potencialaus išradėjo, olimpiečio ar darbo vietas kuriančio verslininko, nei pačiam bandytojui. Savęs laikymas nevykėliu vien dėl to, kad nepasisekė iš pirmo karto, dar niekam laimės nepridėjo.

Gali būti, kad dėl to kalta ir dabartinė populiarioji literatūra su svaičiojimais apie trijų valandų darbo savaitę ir plokščią pilvą dėl salierų, kuriais užkandi tortą. Žinoma, apstu ir priešingų patarimų, paprastai iš tų, kurie rezultatus laiko rankose. Šie tikina, kad nei jų darbo diena, nei savaitė apskritai niekada nesibaigia. Vis dėlto esame visuomenė, dažnai mieliau tikinti akių dūmimu negu minkštąją pajudinti skatinančia tiesa. Tokie, kuriems labai malonu girdėti "galite pasiekti savo svajonių" ir patogu ignoruoti sąlygą "bet pasistengti reikės smarkiai". Taip, būna atvejų, kai pasiseka sukurti kažką tooookio, ir šlovė kartu su spalvingais konfeti pasipila kone iškart. Tačiau tai išimtys, o ne knygų verta taisyklė.

Žinoma, didis menas yra sugebėti atskirti, kas esi: Endis Diufreinas, "Pabėgime iš Šoušenko" plaktuku it genys išsiskaptuojantis kelią į šviesų rytojų, ar paukštelis, kruvina galva besidaužantis į dangoraižio vitrinas. Didi išmintis pasitraukti, supratus, kad esi pastarasis. Tačiau, norint atskirti, pirmiausia reikia užsispyrimo ir ilgo darbo. Ir bandymų – daugiskaita. Nes makaronai, kuriuos tereikia užpilti verdančiu vandeniu, niekada nebus gurmaniška vakarienė. Net jeigu jų reklama tvirtina priešingai.