Už „sostą“ – nelygi kova

Kaskart įlipus į sausakimšą autobusą prasideda kova už būtį. Tiksliau – už sėdimą vietą. Norėdamas ją gauti privalai būti arba greitesnis už kitus, arba smirdėti iš tolo.

Taip, tokia tiesa – dvokiantis benamis autobuse susirenka geriausias vietas. Prieš tai dėl vietos intensyviai kovoję asmenys tuojau pat savo garbingai įgytą "sostą" nepatenkinti užleidžia jam.

Tai padaro ir dar bent keli aplink "sostą" sėdėję jaunuoliai.

Sausakimšas autobusas pajuda iš vietos, o pro pravertą orlaidę besiskverbiantis vėjas tolygiai paskirsto šlapimu ir alkoholiu pritvinkusį orą.

Taip dažnas poilsiautojas savo kelionę baigia anksčiau nei numatęs. Gerai, kad kitas autobusas atvyksta vos už poros minučių.

Įlipus į jį prasideda tokia pati kova, tik oponentai kiti. Kas pirmesnis, tas gudresnis čia įgyja naują prasmę.

Nors nerašytą taisyklę, kad sėdimos vietos pirmiausiai priklauso senyvo amžiaus žmonėms, neįgaliesiems bei nėščiosioms, žino kiekvienas, dažnas lėtesnis pensininkas taip ir lieka stovėti "už borto".

Nedrįsdamas ar nenorėdamas apeliuoti į jauniklio sąžinę, senolis balansuoja, galva parimęs į autobuso langą. Stovinčių žmonių – daug, pastovės ir jis – nusprendžia.

O visai šalia gal aštuoniolikos metų brunetė priklijuotomis blakstienomis, patogiai įsitaisiusi plačioje sėdynėje, žvalgosi pro langą. Matyti iš toli – pasitraukti "gražuolė" nė nesiruošia.

Užgaulių replikų, raginančių likusį kelią pastovėti, akivaizdžiai nesuprasdama arba nenorėdama suprasti, ji iki paskutinės stotelės laikosi įsitvėrusį į savo "sostą".

Ir tampa neaišku – kur dingo jaunų žmonių kultūra? Regis, jog smirdinčiam "bomžui" vietą užleisti žymiai lengviau, nei vos ant savų kojų pastovinčiam ligotam kaimynui.