Trojos arklys iš Vakarų

Koncerto metu buvęs "Pink Floyd" dainininkas, bosistas, kompozitorius ir tekstų autorius su jam būdingu idėjinio bolševiko užsidegimu skandavo kairiąją agitaciją, o po renginio paleido keletą verbalinių ekskrementų apie tai, kad Rusija ir jos 110-ies asmenų režimas, valdantis 35 proc. viso Rusijos turto (palyginimui: JAV tiek turto valdo daugiau nei 3 mln. asmenų), neteisingai puolami, kad Krymas priklauso Rusijai (visiškai nesvarbu, kam, remiantis istoriniu teisingumu, turi priklausyti Krymas, mat pusiasalio okupacijos klausimas – principo reikalas, jeigu bus leista užlipti ant galvos vieną kartą, Kremlius tą padarys ir daugiau sykių) ir t. t.

Vietinė penktoji kolona džiaugėsi įsigijusi naują "draugą", o čionykštėje spaudoje šis nutikimas buvo trumpai aprašinėjamas su fariziejišku įniršiu, neskiriant visai šitai istorijai detalesnės analizės. Yra keli kertiniai momentai, kuriuos svarbu suvokti, norint iššifruoti R.Waterso elgesį, pažiūras, pareiškimus bei jų vaidmenį informaciniame kare.

Visų pirma, ponas R.Watersas nepasakė ir nepadarė nieko naujo, ko nebūtų buvę galima iš jo tikėtis. Būtų buvę daug keisčiau, jeigu jis tuo klausimu nieko nebūtų sakęs arba pagyręs NATO ir JAV. Jis visada buvo sotus idėjinis Vakarų marksistas. Galima netgi sakyti, kad R.Watersas, kaip ir Oliveris Stone‘as (1946), uždirba iš savo pažiūrų didžiulius pinigus, mat politika visada užėmė svarbią vietą "Pink Floyd" kūryboje.

Jeigu manote, kad negalima painioti meno su politika, verta paskaityti interviu su R.Watersu arba pažiūrėti dokumentinius filmus, skirtus grupei ar kuriam nors konkrečiam "Pink Floyd" albumui (pvz., filmą iš "Classic Albums" serijos, skirtą "The Dark Side of the Moon").

Tokių žmonių Vakaruose visada buvo, yra ir bus. Sotus gyvenimas, lengvai įgytas geras išsilavinimas, kurio kartais nėra kaip panaudoti ir pritaikyti gyvenime, bei savojo kelio paieškos visada leis vakariečiams svaigintis politiniu opiumu: nusivylimu "šiuolaikine vartotojiška visuomene", komunizmo, socializmo, anarchijos ar net nacizmo idealizavimu, žavėjimusi įvairiausio plauko diktatūromis bei joms vadovaujančiomis beždžionėmis.

Antra, tenka pasakyti, kad R.Watersas roko pasaulyje nėra išimtis. Visas roko muzikos žanras ir su juo siejama vadinamoji kontrkultūra šiaip ar kitaip yra kairuoliška. Dalis muzikantų buvo apolitiški, dalis buvo už abstrakčią "taiką", o dalis – atvirai marksistiški. Įvairiausios roko srovės ir joms priskiriami muzikantai karta iš kartos bodėjosi vyraujančia kultūra, ieškodami savęs, siekė kurti naujas muzikos rūšis, o kai kurie net atvirai norėjo sugriauti vyraujančią pasaulio tvarką.

Jaunuolių protai būdavo nukreipiami ne į kažkokią abstrakčią "vyraujančią kultūrą", jie nekovojo prieš kažkokį abstraktų konformizmą ar universalią "šiuolaikinę vartotojišką visuomenę", jie priešinosi būtent Vakarų gyvenimo modeliui ir deklaruojamoms vertybėms arba stengėsi išmėginti jų leistinas ribas. Kai kurie užaugo, atrado save ir tapo menininkais-verslininkais, o kai kurių protas taip ir liko nepersirgęs vaikiška kairumo liga, kaip kad ją dar vadino sifilitikas Iljičius.

Ir nepaisant to, roko muzika įkūnija viską, kas yra geriausio Vakarų santvarkoje – individualumą, kūrybingumą, teisingumo viršenybę prieš idiotizmą ar nepotizmą, sugebėjimą priešintis minios spaudimui, didžias svajones, vedančias žmoniją į priekį, vieno eilinio individo veiksmus, gebančius pakeisti net masių gyvenimus, gyvuojančius stereotipus, šablonus, taip pat įkūnija realią galią griauti blogio imperijas (pvz., Sovietų Sąjungą).

Kad ir ką R.Watersas sakytų ant scenos ar už jos ribų, tie žodžiai nieko nereiškia, nes jo muzika atlieka absoliučiai priešingą darbą už jį, o, be to, jo dainos įkūnija viską, ko paprastai nekenčia diktatūroje užauginta ir išbrandinta vergo sąmonė.

Vakarų miesčionis kvailiojantis jaunimas erzina, bet Kremliaus šalininkai to tiesiog negali pakęsti – tai veikia juos baisiau už polonio arbatą arba "Novičiok" dujas. Putinofilas, besiklausantis "Pink Floyd" dainų, arba liks abejingas jų turiniui, arba patirs patį didžiausią pasąmoningą klasinės neapykantos protrūkį nuo 1917 metų revoliucijos ir pilietinio karo laikų.

Rokas, džiazas, bliuzas, kantri, folkloras, netgi hip hopas ir elektroninė šokių muzika, visos meno rūšys ir jų kokybiški atstovai yra Vakarų minkštoji galia, kuri daro ilgalaikį ir reikšmingą poveikį ištisoms žmonių grupėms. Vakarų visuomenės stipriai pakito atsiradus rokenrolui, o SSRS tiesiog susprogo į gabalus. Ironiška, kad nors gėlių vaikai ir pankai norėjo sugriauti šiuolaikinę vartotojišką visuomenę, jų veiksmai pakenkė tik jų kairiesiems "bendraminčiams" anapus geležinės uždangos. Mat "The Beatles", "Pink Floyd" ar "The Rolling Stones" priminė komunizmo vergams apie už sienos esantį kitokį pasaulį ir suteikė jėgų kovoti.

Galbūt atrodo, kad menas ir jo reikšmė pervertinama, tačiau verta prisiminti, kad "Masonų sąmokslo" teorijose muzika užima svarbią vietą. Anot jų, visi vakarietiškos populiarios muzikos kūriniai buvo sukurti slaptose driežažmogių laboratorijose tam, kad specialiomis dopaminą (laimės hormoną) išskiriančiomis bangomis būtų galima kontroliuoti mases, o visos žvaigždės ir muzikantai – tik aktoriai arba masonų agentai. Todėl ir buvo nužudyti Jamesas Marshallas Hendrixas (1942–1970), Jamesas Douglas Morrisonas (1943–1971), Johnas Winstonas Ono Lennonas (1940–1980) ir kiti, norėję tai atskleisti.

Nuo minėtų garso bangų gali išgelbėti tik verdantis actas ir gera Kremliaus caro valia, grąžinsianti visus to pageidaujančius prie "tikrųjų vertybių".