Tik nesipykim su Rusija

Taip sutapo, kad kitą rytą buvo paskelbti RAIT apklausos rezultatai, rodantys, kad net 52 proc. apklaustųjų pritaria „valstiečių“ premjero S. Skvernelio minčiai, jog Lietuva trūks plyš, nepriklausomai nuo Rusijos veiksmų, turėtų pagerinti santykius su Rusija.

Premjeras norėtų atkurti dvišalę tarpvyriausybinę komisiją, nepaisant to, kad šios komisijos veiklą dar iki Krymo okupacijos prieš septynerius metus nutraukė pati Maskva.

„Iskanderų“ su branduoline grėsme atsiradimo prie mūsų sienos akivaizdoje ir premjero noras, ir pusės tautos parama tokiam jo norui atrodo makabriškai.

Lozungas „tik nesipykim su Rusija“ Lietuvoje toks gajus, kad jį galima būtų palyginti su klampiuoju smėliu. Iš tolo atrodo gražiai, bet tik žengei neatsargų žingsnį, ir jau įtrauktas iki pasmakrės.

Bet tas „tik nesipykim“ nestebina. Viena vertus, yra tokių vaikų, kuriems tėvai gali tūkstantį kartų kartoti nekišti nagų prie įkaitusios viryklės ar vinies į rozetę, bet tik mama nusisuko, ir vaikelis vėl rauda rodydamas nudegusį pirštą. Taip ir geri santykiai su Rusija per prizmę „tik nesipykim“.

Europietiškai mąstant siekti gerų santykių su bet kokiu kaimynu, įskaitant Rusiją ir Šiaurės Korėją, yra racionalu. Visa bėda, kad Rusijai racionalu yra tik tada, kai visi besąlygiškai pritaria jos imperialistinei politikai.

Vaikiškas iracionalumas kaišioti nagus prie įkaitintos viryklės ir tariamas Europos kairiųjų racionalumas, kad štai net ir su Putino Rusija reikia draugauti, dažniausiai tėra blogai užmaskuotas godumas. Siekis užsidirbti iš prekybos su KGB mafijos klano valdoma valstybe dar milijoną, milijardą, nepaisant to, kiek žmonių banditai dar nužudys.

Taigi neturėtų stebinti, kad premjeras, paskirtas partijos, kurios lyderis ketvirtį amžiaus lobsta iš prekybos nešvaria rusiška salietra, kurią jam tiekia į Putino artimiausių draugų sąrašą Amerikoje įtrauktas Mošė Kantoras, bando šunuodegiauti su Rusija.

Tai – ne pirmas „valstiečių“ bandymas torpeduoti aiškią ir vienintelę tinkančią santykiuose su Rusija griežtą Lietuvos užsienio politikos kryptį.

Pernai prieš Vasario 16-ąją dvi Seimo „valstietės“, Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja Rima Baškienė ir Agnė Širinskienė surengė spaudos konferenciją, kurios tikslas taip pat buvo išbalinti Putino Rusiją. „Padarome baubą: Rusija – tai blogis. Nieko panašaus. Ten yra labai daug puikių dalykų, iš kurių mes mokomės“, – tuomet karštai kalbėjo R. Baškienė.

Atviriau nepasakysi.

Kai dvasingumo pavyzdžiu laikoma banditų gaujos valdoma korumpota valstybė, papirkinėjanti užsienio politikus, vykdanti kibernetines atakas siekiant pakeisti kitų šalių rinkimų rezultatus ar per „Russia Today“ pilanti propagandinį purvą visam pasauliui, valstybė, kurioje masiškai žudomi opozicijos veikėjai ir kuri numušinėja raketomis keleivinius lėktuvus, tai jau nėra nei pirštus prie viryklės kaišiojančio vaiko iracionalus naivumas, nei racionalus noras draugauti.

Įvardykim aiškiai. Tai  – prastai maskuojamas politiką savo bizniams pajungusių veikėjų noras pasipelnyti Lietuvos sąskaita. Su politiniu racionalumu tai neturi nieko bendro.

Todėl, kad nebuvo draugiškesnės valstybės Maskvai nei Vasario 16-osios Lietuva. Kuo tai baigėsi? Visi racionalūs, nesipykti su Maskva net ultimatumo akivaizoje raginę generolai ir ministrai buvo nužudyti, o jų žmonos ir motinos su ką tik gimusiomis anūkėmis išmestos prie Ledjūrio numirti.

Bet vis tiek pusė lietuvių linkę pamiršti istoriją, toliau žavisi klampiuoju smėliu „jei tik Lietuva nesipyks“.

Karaliaučiaus srityje dislokuotų „Iskander“ raketų kompleksas rodo, kad banditų klano valdoma Rusija agresyvios politikos nekeičia. Bet premjeras ir 52 proc. Lietuvos žmonių tokių vaikiškų iliuzijų turi. O niekas taip brangiai nekainuoja gyvenant šalia Rusijos, kaip iliuzijos.

Būtų gerai, kad Vasario 16-osios šimtmečio išvakarėse bent kartą apie tai pamąstytume sava, o ne gandro galva.