Tautinis lietuvio pašaukimas - niekinti ir plakti artimą savo

Žinot, pakankamai nevyriška, bet šį vakarą, stovint šalia Seimo prie degančio laužo, akyse susitvenkė ašaros. Ir ne vien pagalvojus apie 1991 m. sausio 13-ąją ir dėl Laisvės sudėtas aukas.

Pats tų įvykių neprisimenu (buvau po stalu besisukiojantis pyplys) ir turbūt vertinu kiek kitaip nei patys jų dalyviai. Bet ne dėl to susitvenkė ašaros. Dėl Lietuvos ir jos dabartinės būklės.

Negalvokit, kad čia eilinis pagraudenimas, kaip viskas blogai. Vyras gali susigraudinti, bet jau tik ne verkšlenti. Todėl norėtųsi aiškiai ir blaiviai brūkštelėti kelis štrichus šių dienų Lietuvos portrete.

Vienas pažįstamos pažįstamas šiandien pareiškė, kad nereikia idealizuoti ir herojizuoti savo istorijos, o sausio 13-ąją viskas nebuvo taip solidaru, tautiška, pilietiška, patriotiška, kaip mes esą įsivaizduojame.

Lyg ir tema įdomiai poleminei diskusijai, kol nesuvoki, kodėl pasakoma tokia nuomonė. Tokias ir panašias nuomones gimdantį reiškinį reikia įvardyti aiškiai - saviniekos sindromas.

Jei kam nors iš jūsų dar atrodo, kad nacionalinis lietuvių sportas yra krepšinis, tai jūs beviltiškai atsilikę nuo gyvenimo. Nacionalinis lietuvių sportas, pirmoji ir antroji religija, tautinis pašaukimas ir svarbiausia gyvenimo misija - niekinti ir plakti artimą savo, o kartu ir save patį.

Kai pagalvoji, juk iš tiesų, informacinėje erdvėje tik ir tegirdėsi: „lietuviai šiurpina Norvegiją“, „lietuviai ir vėl prajuokino Europą“, „tik pas mus gali būti tokia valdžia“, ir pats pats pačiausias - „tik lietuvis taip gali padaryti“.

Tautiečiai puikiai įsikalė sau į galvą esminę ir nenuginčijamą tiesą - lietuvis yra apdovanotas visomis be išimties pačiomis blogiausiomis savybėmis, kokios tik gali būti būdingos žmogui. Ir tą gali išgirsti bet kur - ar kaime prie stalo, ar universiteto auditorijoje. Lietuviai - šėtono išperos, avinų banda, begalviai idiotai ir t.t.

Tokiai tautai mažų mažiausiai, logiškai mąstant, reikėtų pagalvoti apie masinę savižudybę (eiiiii, juk žudytis - irgi nacionalinis lietuvių sportas...), bet, keista ir ironiška, tokios perspektyvos domina ne visus.

Daugelį domina, o tiksliau - glumina, kodėl Lietuva per tiek daug, net 20, Nepriklausomybės metų dar nepasivijo ir neaplenkė viso Vakarų pasaulio? Kodėl visi lietuviai kažkodėl negali urmu išvažiuoti pailsėti į Žydrąją pakrantę? Kodėl negalima nieko nedirbti, o tik kasdien aukoti mišias šiuolaikinėse bažnyčiose - „Akropolyje“, „Megoje“, „Babilone“? Pagaliau - kodėl Lietuva kiekvienam asmeniškai nedavė po namą Vilniaus centre ir vilą pajūryje, dviejų automobilių, vienos jachtos Viduržemio jūroje ir kitos Raudonojoje?

Keista, - žmonės niekina vienas kitą ir save pačius, bet tikisi, kad iš jų sudaryta politinė bendrija, vis dar nešiojanti Lietuvos vardą, kažkodėl turėtų būti rojaus kampelis. O jei tiksliau - lovys, kuris nuolat pats prisipildytų ir leistų patenkinti visus aukščiau paminėtus poreikius, kurie žmogų daro panašų į gyvulį.

Suprantama, visi mes puikiai žinome, kas kaltas dėl mūsų žlugusių gyvenimo svajonių. Net rašyti neverta. Ir saldžiai pagalvojame - „jei tik būčiau valdžioje, tai jau sriūbtelėčiau atsakančiai iš to lovio.“ Ir tuomet patys save demaskuojame, nes paaiškėja, kad mes visiškai tokie patys, kaip ir tie, kurie valdžioje. Kad mes vieno kraujo. Tu ir aš.

Visi mes kasdien save niekiname ir plakame rimbu, bet tikimės, kad nebėgs kraujas, o oda taps tokia švelni, kaip kūdikio užpakaliuko. Sukamės užburtame rate, lyg per masinę hipnozę. Aplinkui su smilkalais mus ramina šiuolaikinių bažnyčių - akropolių ir megų - šventikai. Ir net jei kartais pagalvojame, kad kas nors pagaliau turėtų atsibusti ir pradėti žadinti kitus, iškart suburbame - „neduok Dieve, jei tai teks daryti man“.

Tokioje hipnozės karalystėje Lietuvos, kaip tėvynės, gimtinės, pagarbos, meilės ir puoselėjimo objekto, idėja netenka prasmės. Lietuva reikalinga tik tam, kad duotų dar pinigų naujam hipnozės seansui, kuris vėl padės panirti į tranzą ir pabėgti nuo tikrovės.

Tada beliks tik nusikeikti, kad Lietuva, šykštuolė, davė tiek mažai - užteko tik kažkokiam šarlatanui, kurio hipnozė išsisklaidė jau po kelių akimirkų. Turbūt nereikia sakyti, kad šarlatanas pasirodys besąs lietuvis, tad sau, aplinkiniams ir visam pasauliui beliks sušukti - „tik lietuvis taip gali padaryti!“.

P.S. - „Vyrukai.lt“ sausio 13-osios proga jums, mieli ir mylimi lietuviai, linki atsibusti. Ir tikėti, kad žodžiai „Palaimink Dieve mus, Lietuvos vaikus“ gimė iš meilės artimui, o ne iš neapykantos.