Tarpušvenčiu senajame Lietuvos kaime

Štai 2017-uosius  pradėjome iškeldami trispalvę virš Gedimino pilies. O prigimtinės kultūros lobyną – kalbą, tautosaką, papročius – per šimtmečius kūrė, tobulino, saugojo senojo kaimo žmonės. Dabar visa tai – žodynuose, dainynuose, etnologų raštuose, muziejuose. Tačiau kaip maga, o ir būtina praverti tautos kultūros paveldo skrynią. Kiekvienai metų dienai ten rasime ką nors įdomaus, jaudinančio, o svarbiausia – priverčiančio susimąstyti apie tautos istorijos kelią.

Štai dvylikos dienų tarpsnis nuo šventųjų Kalėdų iki Trijų Karalių senovėje būdavo vadinamas Tarpušvenčiu. Arba dar tarmiškai – tarpukalėdžiais, kalėduškomis, viešėmis. Kaime tai būdavo tikras poilsio metas, žinoma – ir pramogų.  O po Trijų Karalių, sausio 6-sios,  prasidėdavo Mėsiedas – piršlybų ir vedybų laikotarpis, besitęsiantis iki gavėnios pradžios. Tai vienur, tai kitur linksmai sutilindžiuodavo varpelis, sužvangėdavo žaržolai, – gal piršliai, o gal kokie išdaigininkai  persirengėliai važiuoja? Neprailgdavo tie žiemos mėnesiai...

Jeigu tik kurią dieną oras gražesnis, savo piemenėlius  aplankydavo kerdžius. Tuos, su kuriais vasarą ganė kaimo bandą. Džiugus susitikimas! Kerdžius kiekvienam prisako šilčiau apsirengti – darys lauke labai smagią išmonę. Vaikai susikabins į virtinę, Aukštaitijoje vadinamą „švykštu“. Priekyje kerdžius; į jo skvernus viens už kito – visi kaimo vaikai. Ir vinguriuoja toji virtinė sodžiaus ulyčia nuo tvoros iki tvoros. O linksmybių, o klegesio! Etnologams, papročių tyrinėtojams mįslė: gal kitados šitaip būdavo vaizduojamas koks mitinis požemio žaltys, iš kurio nelaisvės jau išspruko saulutė… Net ir žaidimo pavadinimas „švykštas“ siejasi su XVI–XVII a. istoriografiniuose šaltiniuose užfiksuotu ritualiniu žalčio užkalbėjimo žodelyčiu „šmykšt“.

Jaunimas, susirinkęs tarpušvenčiu pavakaroti, žaisdavo Jaščerą. Tokiu slavišku vardu žaidimas žinomas Rytų Aukštaitijoje, Baltarusijos lietuviškose salose, Dzūkijoje. Veiksmas toks: ant kaladės ar kokio suolelio merginų ratelio viduryje pasodinamas vaikinas, apsirengęs kaip nors neįprastai. Jis – „jaščeras“. Tačiau joks driežas, nes seniau žaidimas ir jo pagrindinis veikėjas būdavo vadinamas Želektėliu, taigi žalčiu, – taip tvirtino garsus Marcinkonių krašto pasakorius ir dainininkas Juozas Averka. Ratuotojos eidamos užveda dainą: „Sėdzi, sėdzi jaščeras / Ant auksinio krėslo / Rinkis sau mergelį / Kurių sau nori... O priedainis – „Ainam, ainam...“. Sudainavus antrą posmą, „ješčeras“ atsistoja, nutraukia vienai kuriai merginai skarelę nuo galvos ir vėl atsisėda. Kai jau daugumos žaidėjų skarelės būna to žalčio sugrobtos, reikia jas išprašinėti. Tuomet kiekviena iš eilės dainuoja, bet jau labai liūdna gaida, tarsi verkaudama: „Jaščerėli, ponaitėli, / Prašom aduoc ma vainikų / Ma vainikas labai brungus / Ma vainikas Vilniuj pirktas. / Vilniuj pirktas, kromi rinktas / Ir parduotas, šimtas duotas. / Marių putoj pavilgytas / Šilko kuskoj invyniotas / Margon skrynion inguldytas, / Aukso raktu užrakytas / Ir ciej raktai mariosna sumerkci“. O tas ješčeras, nenaudėlis, stengiasi dainuojančiąją prajuokinti, ją kalbindamas, grimasas rodydamas, visaip išsidirbinėdamas. Jei ta neišlaikiusi prunkšteltų, turėtų dainuoti vėl iš pradžių.

Panašių į Ješčerą išbandymo žaidimų būta ir žemaičiuose bei Vidurio Lietuvoje. Štai, vyskupas Motiejus Valančius aprašė juokinimą, vadinamą „Karalių garbinti“. Žinia, kitos Europos tautos taip pat turėjo tokio tipo žaidimus; etnologai spėja juose užsilikusią atmintį apie mitiškai įsivaizduojamą žiemos priežastį – saulės įkalinimą jūrose.  Ir apie jos išlaisvinimą, netgi rituališkai paaukojant žmogų vandenų dievybei – slibinui, drakonui. Būta ir indoeuropietiškojo Naujųjų metų mito, vaizduojančio šviesos pergalę prieš požemio gaivalus.

„Jaščero“ žaidimo žodžiuose aiški užuominą į teogonijos mitą, kurio aidai – dar ir lietuviškoje pasakoje „Eglė, žalčių karalienė“. Juk žvejo dukra Eglė davė žodį tekėti už žalčio Žilvino, marių karaliaus. O norėdama aplankyti gimtinę,  turėjo išsipirkti – atlikti tris nepaprastai sunkius darbus.  Eglės broliai nugalėjo žaltį, sukapodami jį dalgiais – žemdirbystės įnagiais. Tarsi ir atstatydami įprastinę pasaulio tvarką, jo harmoniją... Ši nuostabi pasaka buvo žinoma visoje Lietuvoje, jos užrašyta per  šimtą variantų; etnologai ir mitologai apie ją yra parašę ne vieną studiją, nes pasakos mitinės erdvės – beribės. 

Kadangi žalčio – „jaščero“ žaidimas tipingas žiemos šventėms, galima daryti prielaidą, kad kitados taip buvo vaizduojamas įkalintos marių gelmėse saulės išpirkimas ir naujo gyvybės rato pradžia. Štai ir atsklinda į nūdieną iš tūkstantmečiais matuojamų laiko tolybių mito aidai tradicinės lietuvių kultūros formomis – pasakomis, papročiais, žaidimais. Daug paslaptingų įdomybių glūdi mūsų etninėje kultūroje...