Tarpukario pradinukų pėdsakai

Ar susimąstėme apie Pirmosios Lietuvos Respublikos išugdytą kartą, ar parodėme jai deramą pagarbą? Karta, kurios vidutinis išsilavinimas siekė keturis skyrius (klases), paliko daugybę pėdsakų mūsų istorijoje, tačiau ar mokame juos skaityti.

Pirmasis pėdsakas

Šiuo metu galima stebėti, kaip įgauna naujus atspalvius pakaitinė ideologija, apie kurią kalba Nerija Putinaitė knygoje "Nugenėta pušis". Įdomu matyti, kaip tarpukario populiariąją muziką švelniai pakeitė sovietmečio estrados hitai arba Sąjūdžio laikų dainos. Aplinkinių lieki nesuprastas, kai paklausi, kas sieja "Hiperbolės" dainas ir Antaną Smetoną; arba kodėl visus x, y ir z faktorius turintys atlikėjai, besimėgaujantys savo šlove, valstybės atkūrimo šimtmečio proga nebando šiuolaikiškai interpretuoti tarpukario romansų ar kitų to meto dainų. Tokią akimirką supranti, koks buvo svarus Vytauto Kernagio indėlis reabilituojant Danieliaus Dolskio kūrybą. Dėl to grupės "Aliukai" atliekamas dainas galime laikyti savitu sovietmečio fenomenu. Gal net galime sakyti, kad Antano Šabaniausko, D.Dolskio dainos ir liaudies romansai tais laikais mums padėjo išlikti bei atsakyti į svarbius tapatybės klausimus. Tačiau ar šio unikalaus palikimo neištirpdys kad ir prie pokyčių sunkiai prisitaikanti laida "Duokim garo"? Paklausius bent vienos partizanų dainos nesunku suprasti, kodėl Pirmosios Lietuvos Respublikos pradinukai tampo unikalia karta. Populiarioms ano meto melodijoms sukurti naujus, gilią politinę potekstę turinčius žodžius, – nemenkas intelektualinis iššūkis. Kalbame apie žmones, kurie buvo baigę tik pradinę mokyklą, o ne apie didelę koncertinę patirtį turinčius atlikėjus.

Antrasis pėdsakas

Ilgus metus per Šv.Baltramiejaus atlaidus Giedraičių miestelyje (Molėtų r.) stebėjau su baltomis skarelėmis pasipuošusias bobutes ir galvas kepurėmis prisidengusius diedukus. Palaipsniui bažnyčioje ir šventoriuje jų neliko. Neliko ir jų puoselėto religingumo. Liko tik žmonės, kurie sunkiai derino tėvų ar senelių puoselėtas katalikiškas vertybes su ateizmo bei komunistinės propagandos mišraine. Kita vertus, tai padeda suprasti dabarties krečiamus pokštus. Ypač, jei pasitikime astrologija, būrimu kortomis ar kitais pirmapradės kultūros reliktais. Nueikite į bet kurią klasę bet kurioje mokykloje ir paklauskite ten besimokančių vaikų, ar jie tiki Dievą ar sekmadieniais lankosi bažnyčioje. Atsakymą galima numanyti. Pažvelgę į populiariausias apklausas, pamatysime didelius pasitikėjimo Katalikų bažnyčia rodiklius. Kaip paaiškinti tokį reiškinį? Visagaliu "taip reikia"? Gyvenimu "vardan pliuso"? Niekam neaktualia pakazucha ar nepavykusia ateizmo politika? O gal natūralia tikėjimo sklaida? Atsakymą galime pasirinkti. Tik verta prisiminti, kad visos sovietmečiu vykusios kovos už katalikų tikėjimo laisvę kertiniais akmenimis buvo Pirmosios Lietuvos Respublikos pradinukų karta.

Trečias pėdsakas

Mano senelis, kuris karinę tarnybą pradėjo 1939 m. rudenį kaip Lietuvos karys, o baigė kaip raudonarmietis, turėjo tris išsilavinimo kategorijas – piemens, gaspadoriaus (ūkininko) ir bolševiko. Tokį tikrovės vertinimą padiktavo staigūs politinio ir ekonominio gyvenimo pokyčiai. Tačiau ir šiandien verta įsigilinti į šių kategorijų turinį. Piemuo – tai nepatyręs žmogus, kuris turi mažai patirties ir kartais elgiasi neatsakingai. Gaspadorius – tai sveiku protu besivadovaujantis žmogus, derinantis turimą patirtį su naujovėmis. Bolševikas – aklai politinei valiai paklūstantis žmogus, kuris ir raiste bulves pasodins. Įdomu yra tai, kad to meto žmonės turėjo savitą tvarkos suvokimą, kurį diktavo žemdirbystė. Negali būti įrankiai numesti bet kaip, negalima lauke palikti nė vieno šieno šiaudo, o ūkio gyvuliai – nuo katino iki obelyje tupinčio varnėno – turi spinduliuoti priežiūrą ir gerovę. Reikia atiduoti deramą duoklę bobutės kepamiems pyragams ir įvairiausiems sausainiams. Šiandien, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio akivaizdoje, aš ilgiuosi šio natūrinio ūkio palikimo, kuris leido net sovietmečio laikais suvokti, kad Dabužinskienės ar Mackonienės, ar kitos kaimo šeimininkės dešros bei skilandžiai yra savito ir nepakartojamo skonio. Būtent to šiais laikais itin pasigendame. Lieka tik priminti, kad tai sukūrė žmonės, baigę tik pradinę mokyklą.