Taika iš KGB mėgintuvėlio

Tai – iš dalies tiesa. Tų metų balandį buvo nužudytas Martinas Lutheris Kingas Jaunesnysis (1929–1968), o po poros mėnesių – Johno F.Kennedy (1917–1963) brolis Robertas (1925–1968), į kurį demokratų rinkėjai dėjo nemenkas viltis.

Vien JAV tais metais įvyko mažiausiai aštuonerios didelės riaušės, iš kurių politiškai svarbiausios – vadinamosios Čikagos demokratinės nacionalinės konvencijos riaušės.

1968 m. rugpjūčio 26–29 d. Demokratų partija susirinko paskelbti savo kandidato į prezidentus. Renginį lydėjo neramumai, kurių metu marksistuojantis ir prieš Vietnamo karą pasisakantis jaunimas nuo policijos skaudžiai gavo į kaulus.

Manoma, jog būtent šie įvykiai lėmė Richardo Nixono (1913–1994) pergalę pirmajai kadencijai, be to, teigiama, jog būtent po jų nuspręsta partijos vidaus rinkimuose, renkant būsimą kandidatą į prezidentus, lemiamą balsą suteikti eiliniams partijos nariams, o ne elitui.

Taip pat svarbu, jog tais metais Vietnamo karas pasiekė savo apogėjų, kurį lydėjo "taikos" protestai JAV.

Likusiame pasaulyje buvo ne ką ramiau. JAV jaunimo bendraminčiai siautėjo Italijoje ir Prancūzijoje, netgi sovietinį burbulą krėtė Prahos pavasaris.

Kas tokio ypatingo atsitiko tais nelemtais 1968-aisiais, kad kone trečdalis žmonijos tarsi išsikraustė iš proto bei pasidavė neaiškiems idealams ir juos lydinčiam smurtui?

Gal viską suorganizavo masonai su George‘u Sorosu (1930) priešakyje? Ar tai buvo natūralus dvasingo ir išsilavinusio jaunimo "atsakas" šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės tariamoms ydoms? O galbūt jau tada buvo vykdomos ir išbandomos hibridinio karo technikos, strategijos ir taktikos, mėginant palaužti pranašesnį priešininką iš vidaus?

Atkreiptinas dėmesys, jog "dvasingasis" jaunimas daugiausia siautėjo Vakarų šalyse, kol jų bendraamžiai anapus geležinės uždangos "smagiai" statė socializmą kolūkiuose ar merdėjo psichiatrijos ligoninėse. Prahos pavasaris – savotiška balta varna, ašarinėmis dujomis ir napalmu tvoksiančiame 1968-ųjų įvykių sąraše.

Beje, vadinamasis Mitrochino archyvas atskleidžia kitokį, gerokai pragmatiškesnį, ne tokį idealizuotą XX a. 7-ojo dešimtmečio reiškinių veidą. 1992 m. buvęs KGB darbuotojas Vasilijus Mitrochinas (1922–2004) su šeima pabėgo į Jungtinę Karalystę, su savimi išsiveždamas begalę dokumentų, leidžiančių pažvelgti į KGB vykdytą veiklą ir taikytus metodus. Štai iš šių archyvų galima sužinoti, jog, bandydami pakenkti JAV, KGB aktyviai stengėsi išnaudoti "negro klausimą".

Iš pradžių KGB dėjo labai didžiules viltis į M.L.Kingą, kurios nepasiteisino, nes baptistų dvasininkas buvo pernelyg nuosaikus ir nusiteikęs labiau "statyti" nei "deginti" tiltus JAV visuomenės viduje. Dėl to KGB siekė sukompromituoti arba apskritai pašalinti M.L.Kingą, kad jo vietą afroamerikiečių pilietinių teisių judėjime galėtų užimti daug agresyvesnis lyderis. Iš pradžių turėjo būti sukurta ir paskleista krūva feljetonų bei pamfletų Afrikos spaudoje, pašiepiančių ir kritikuojančių M.L.Kingą, vaizduojant jį kaip Dėdę Tomą – išdaviką ir prisitaikėlį, siekiantį parduoti afroamerikiečius Lyndono B.Johnsono administracijai (buvo tikimasi, jog visa tai bus išversta į anglų kalbą ir pasieks juodaodžius skaitytojus JAV).

Taip pat planuota mesti KGB išteklius, siekiant diskredituoti JAV politiką juodaodžių klausimu (pvz., turėjo būti kuriami ir platinami lankstinukai bei brošiūros, skelbiančios apie tariamą L.B.Johnsono administracijos despotiškumą).

Be to, turėjo būti sukurtas ir platinamas falsifikuotas dokumentas, "įrodantis", jog JAV valdžia ruošiasi nužudyti M.L.Kingą bei jo artimiausius padėjėjus. Šią operaciją organizavo Jurijus Modinas (1922–2007), KGB pareigūnas, kuravęs žymųjį "Kembridžo penketuką", – rimta ir patyrusi žvalgybos žuvis.

Sovietai tikėjosi, jog M.L.Kingas anksčiau ar vėliau bus eliminuotas, tuomet rasinė įtampa JAV dar labiau sustiprėsianti. Kai politikos įžymybė iš tiesų buvo nužudyta, kilo visa serija riaušių, o patys KGB ėmė vaizduoti jį kaip juodąjį kankinį bei platinti sąmokslo teorijas, jog šią žmogžudystę įvykdė FTB, CŽV ar kokia nors kita JAV tarnyba.

Dar didesnė KGB įtaka buvo protestams prieš Vietnamo karą ir kitiems veiksmams, siekiant sužlugdyti įvairias Vakarų karines iniciatyvas. Tiesą pasakius, visą XX a. antrąją pusę, iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo, KGB finansavo ir pati kūrė įvairiausias "taikos" ir "antikarines" organizacijas bei judėjimus tiek JAV, tiek kitose šalyse.

Buvęs GRU karininkas Stanislavas Lunevas (1946) tvirtino, jog Sovietų Sąjunga "taikos judėjimams" išleido daugiau pinigų nei Vietkongo pajėgoms (kairiesiems partizanams, veikusiems Pietų Vietname). Vien Vietnamo karo metu SSRS skyrė milijardą JAV dolerių antikariniams judėjimams paremti. Anot S.Lunevo, tai – sėkmingai atsipirkusi investicija, mat antikariniai sentimentai, tvyrantys visuomenėje, neįtikėtinai produktyviai susilpnino JAV kariuomenės veiksmingumą ir supriešino pačią JAV bendruomenę.

Pasak S.Lunevo ir kitų sovietų sistemos perbėgėlių (Olego Kalugino, Sergejaus Tretjekovo), SSRS siekė finansuoti viską, kas galėjo pakenkti priešui, – profsąjungas, kairiąsias partijas ir organizacijas, vadinamosios kontrkultūros atstovus, feministes ir Pasaulinę taikos tarybą (World Peace Council).

Dėl jų veiklos KGB ir GRU galėjo skleisti savo propagandą ir dezinformaciją. Organizacijas, kurios nebūtų sutikusios priimti sovietų paramos (pvz., konservatorių ar krikščioniško jaunimo), KGB rėmė per trečiuosius asmenis, t. y. tarpininkus.