Tai nebejuokinga

Kaip visada nusikaltimą lydėjo melas: visų pirma buvo teigiama, kad sukilėliai buvo ne patriotai ir demokratai, o fašistai. Vengrai šio melo atsikratė, kai tik galėjo. Prisimenu, kaip aplankiau mirtimi nubausto sukilimo lyderio Imre Nagy kapą tuojau po to, kai jo palaikai buvo perlaidoti 1989 metais, dešimtmečius išbuvę nepažymėtame kape (taip pat prisimenu susitikimą su žaviu jaunu vengrų politiku, pasižymėjusiu nepriekaištingai liberaliomis pažiūromis, vardu Viktoras Orbanas – bet tai jau kita istorija).

Minint sukilimo 40-ąsias metines 1996-aisiais, nekilo jokių klausimų, ar Rusija palaiko vengrų požiūrį. Kremliuje vadovavo Borisas Jelcinas, o Rusija tuo metu menkai domėjosi savo imperialistine praeitimi.

2006 metais, minint Budapešto įvykių 50-ąsias metines, Vladimiras Putinas netgi pareiškė santūrų atsiprašymą.

Dabar padėtis kitokia. Rusijos pagrindinėje sekmadieninėje vakaro žinių laidoje „Vesti Nedeli“ („Savaitės naujienos“) vyriausiasis šalies propagandistas Dmitrijus Kiseliovas paskleidė sovietinės propagandos trelių, kokių nebuvome girdėję dešimtmečius. Jis argumentavo, kad Vengrijos sukilimas buvo, ko gera, pirmasis „spalvotosios revoliucijos“ pavyzdys – kai priešiškos užsienio žvalgybos jėgos pasinaudoja liaudies valia, kad sukeltų sumaištį ir nuverstų režimą.

Žinoma, tai netiesa. Vadovaujantis pono Kiseliovo logika, pirmoji spalvotoji revoliucija turėjo būti 1921 metais įsiplieskęs Kronštato sukilimas prieš bolševikus. Pokario laikotarpiu sukilimas Rytų Berlyne 1953-aisiais daug labiau atitinka šią sampratą negu trejais metais vėlesni įvykiai Vengrijoje.

Dar svarbiau, kad Kremliaus propaganda dabar kalba apie nepertraukiamą ryšį tarp sovietų totalitarinės eros ir šiuolaikinės Rusijos. Ji visiškai nepaiso, ką iš tikrųjų galvojo ir jautė pavergtosios tautos, valdomos sovietų režimo. Jeigu jos priešinosi, pateikiamas vienintelis paaiškinimas: tai lėmė Vakarų galios žaidimai.

Visa tai nekelia didelės nuostabos, žinant, kokia niūria trajektorija pastaraisiais metais judėjo Rusijos istoriografija. Vis dėlto verta paprognozuoti, ką bus galima pamatyti tolesnėse dideliu žiūrimumu pasižyminčiose pono Kiseliovo laidose.

Aišku, kad 2018-aisiais bus proga pateisinti sovietų vadovaujamą invaziją į Čekoslovakiją. Turbūt 1968 metų Prahos pavasaris bus aiškinamas ne kaip idealistų pastangos reformuoti komunizmą, o kaip NATO ekspansijos sąmokslas.

Vėliau ateis laikas pasidžiaugti 1939-ųjų Molotovo-Ribbentropo paktu – pagirtinai pragmatišku taktiniu ėjimu, atliktu tuo metu, kai Vakarų galybės buvo lygiai taip pat nusiteikusios leistis į sandorius su Hitleriu. Ypač didelės iškilmės nusimato 2019 metų rugsėjo 17-ąją, minint prevencinės sovietų invazijos į Lenkiją metines.

Dar didesnis nerimas apima pagalvojus, kaip ši logika galėtų būti išplėsta į vidaus politika. Dar ne per vėlu paminėti Didžiojo teroro, prasidėjusio 1936-aisiais, 80-ąsias metines. Juk kaip bebūtų, rūstūs laikai reikalauja griežtų sprendimų?

Panašiai gali būti teisinamas ir Gulagas: argi nevertėjo Vakarų šnipų ir provokatorių priversti dirbti valstybės labui? Ir neužmirškit, kad gruodžio 19 dieną minimos Leonido Brežnevo gimimo 110-osios metinės – juk jis buvo ne nukriošęs pajuokos objektas, o didžios išminties ir stabilumo neramiame pasaulyje šaltinis.

Tęsiantis pono Putino darbui Kremliuje, tai irgi pradeda atrodyti nebejuokinga.

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.