Ekonomistas N. Mačiulis: ką Konstitucinis Teismas pasakytų apie PVM lengvatas?

Bet koks Lietuvoje priimtas įstatymas gali būti Konstitucinio Teismo (KT) vertinimo objektas, įsitikinęs „Swedbank“ Lietuvoje vyr. ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Pastaruoju metu KT pateikė išvadą dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo teisėtumo – neproporcingai mažinant valstybės tarnautojų atlyginimus buvo pažeista konstitucinė teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Šią problemą Vyriausybė žada išspręsti jau kitais metais, tačiau įdomių ir sudėtingų klausimų KT sulaukia vis daugiau.

Praėjusią savaitę KT priėmė ir prašymą ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Nekilnojamojo turto įstatymo nuostata, neleidžianti fiziniams asmenims pretenduoti į šio mokesčio lengvatą, dėl to, kad lėšos įskaitomos ne į savivaldybės, o į valstybės biudžetą. Tačiau tokia nuostata atrodo labiau techninio pobūdžio problema, o ne nusižengimas esminiams Konstitucijos principams. Daug įdomiau būtų išgirsti, ką KT pasakytų apie kai kurias Lietuvoje taikomas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatas, pavyzdžiui, lengvatą šildymui.

Prašymą ištirti įstatymo konstitucingumą pateikti gali tik Vyriausybė, teismai arba Seimo narių grupė, apimanti ne mažiau kaip penktadalį visų Seimo narių. Gavęs tokį prašymą, KT turėtų įvertinti, ar PVM lengvata centralizuotai teikiamai šildymo paslaugai ir karštam vandeniui nepamina nė vieno Lietuvos Respublikos Konstitucijos principų. Vertinant būtent šią lengvatą pirmiausia kyla abejonių dėl lygiateisiškumo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių, laisvos konkurencijos ir socialinio solidarumo principų. Ar nė vienas iš šių principų nėra pamintas PVM lengvatą taikant tik centralizuotai teikiamai šilumai?

Visų pirma, tokia PVM lengvata neabejotinai diskriminuoja ne centralizuotu šildymu besinaudojančius gyventojus. Šios lengvatos autoriai turbūt sakytų, kad tai socialinis solidarumas – reikia paremti brangiausiai už šilumą mokančius gyventojus. Tačiau dažniausiai didmiesčio senamiestyje ar kituose prestižiniuose rajonuose šildosi ir lengvatą gauna gerokai aukštesnių pajamų gyventojai nei kaimo trobą malkomis šildantis ir jokios lengvatos negaunantis gyventojas. Vadovaujantis idėja, kad brangus daiktas, kurio ne visada gali atsisakyti, savaime prašosi PVM lengvatos, ją būtų galima taikyti ir, pavyzdžiui, vestuviniams žiedams.

Akivaizdu, kad didžiausią PVM lengvatos šildymui naudą gauna didžiausius butus turintys gyventojai. Todėl tokia lengvata yra regresinė – didesnė finansinė nauda yra suteikiama turtingesniems gyventojams. Solidarumo čia ne per daugiausia. Be jokios abejonės, yra daug butuose gyvenančių gyventojų, kurių išlaidos šildymui yra neproporcingai didelės net ir taikant PVM lengvatą. Tačiau tokią problemą reikia spręsti didinant pastatų energetinį efektyvumą (turbūt ne be valstybės pagalbos) ir suteikiant asmenines kompensacijas už šildymą – o tai Lietuvoje jau yra daroma.

Be to, kaip paaiškinti tokią ekonominę ir socialinę politiką, kuomet mažesniame miestelyje ar kaime, kuriame nėra centrinio šildymo paslaugos, gyvenantis asmuo neturi galimybės gauti lengvatos šildymui? Mažesniuose miesteliuose yra ir mažų daugiabučių, kurie šildomi dujomis ar kietu kuru, o juose gyvena tikrai ne turtingiausi šalies gyventojai. Ar taip nėra paminamas lygiateisiškumo principas? Skeptikai pasakys, kad kietu kuru namus šildantys gyventojai PVM už malkas apskritai nemoka – patys kerta mišką arba perka juodojoje rinkoje. Tačiau diskriminuojančios mokesčių politikos negalima pagrįsti mokesčių vengimo ir šešėlinės ekonomikos egzistavimo faktu.

Iš tiesų – kaip šios PVM lengvatos atrodo nediskriminavimo, laisvos konkurencijos ir teisėtų lūkesčių principų kontekste? Ar žmogus (arba daugiabučio bendruomenė), investavęs į įrangą, kuri leidžia panaudoti geoterminę šilumą arba pašildyti vandenį naudojant saulės energiją, gali pasinaudoti PVM lengvata? Ar tokios įrangos gamintojai ir tiekėjai gali laisvai konkuruoti su centrinio šildymo paslaugos teikėjais? Ar į aplinką tausojančias technologijas investavęs žmogus negali turėti teisėto lūkesčio, kad jis bent jau nepatirs diskriminuojančios mokestinės naštos? Juk tai, kad kažkada žmogus turėjo pinigų tokioms investicijoms dar nereiškia, kad ir ateityje jo pajamos išliks didelės ir jis galės toliau mokėti didesnius mokesčius.

Be jokios abejonės tokios pačios, ar net griežtesnės kritikos, gautų ir primygtinai siūlyta ir dar rudenį dėmesio sulauksianti PVM lengvata mėsai ir mėsos produktams. Didžiausią naudą iš jos gautų didesnes pajamas gaunantys ir mėsą dažnai valgantys gyventojai (bei, beje, ir šių produktų gamintojai), o skurdžiausiai gyvenantys ir vegetarai jos apskritai nepajaustų. Laisvos konkurencijos principą tokia lengvata turbūt taip pat pamintų – dėl jos taikymo žuvies produktus gaminančioms įmonėms konkuruoti būtų sunkiau, tačiau tam jokio teisinio ir ekonominio pagrindimo surasti būtų neįmanoma.

Klausimas, ar kai kurios PVM lengvatos neprieštarauja LR Konstitucijai, būtų tikras galvos skausmas Konstituciniam Teismui. Tačiau KT atsakymas greičiausiai būtų ne mažesnis galvos skausmas Vyriausybei. O galbūt priešingai – pagaliau atsirastų ne tik galimybė, bet ir pareiga atsisakyti diskriminuojančių, neefektyvių ir kartais tiesiog žalingų mokestinių lengvatų.