Svetimų lėkščių kriminalas

Šiandien jau tik reto bjaurumo žmogus drįs, pavyzdžiui, apkūnesnei moteriai pasiūlyti "mažiau ėsti". O jei kas viešojoje erdvėje ir lepteli panašią nesąmonę, iškart sulaukia virtualaus užmėtymo akmenimis. Bet štai skaitau komentarus po vienos tiesiog iš prigimties liesos pažįstamos nuotrauka ir kraupstu: "Skeletas", "Skauda į tas kojas žiūrėti", "Tu gal pavalgyk..." Ir susimąstau, kaip jaustis žmogui, kuris, sverdamas vos 45 kg, yra visiškai sveikas ir laimingas, bet kažkokios nepažįstamos zosės visą gyvenimą rėkia, kad joms štai žiūrėti į tave nemalonu? Grūsti į save iki apsivėmimo picas ir makaronus grietinėlės padaže, kad priaugtum bent kelis šimtus gramų? Po džinsais mautis tris poras pėdkelnių, kad šlaunys pilnesnės atrodytų?

Liesos garsenybės iš viso atskira tema. Visai neseniai nuskambėjo skandalas, kai Victoria Beckham buvo užsipulta dėl anoreksijos propagandos, nes viena jos kūrinius reklamavusių merginų, beje, lietuvaitė, labai liekna. Po merginos nuotrauka – krūva įžeidimų, tiek manekenei, tiek ir dizainerei. "Atrodo kaip po chemoterapijos", "turbūt greitai mirs", "nesveikai liesa!" – tik keli perliukai, beje, parašyti žmonių, kuriuos pačius gražuoliais turbūt pavadintų vienetai. Taip, yra tikimybės, kad merginos figūra – ne genetikos, o dietinimosi padarinys. Bet iš kur, po velnių, tai žinoti jos nė vardo nežinantiems komentatoriams? Ir kaip jie miega naktimis priskalambiję tokių šlykštynių?

Ir apskritai, gal verčiau rūpintis tuo, kas to kūno viduje – ne skrandyje, o širdyje ir smegeninėje...

Žinoma, tiek nutukimas (ne L dydžio drabužių dėvėjimas, o rimtas ir realią grėsmę sveikatai ar gyvenimo kokybei keliantis antsvoris), tiek ir persistengimas lieknėjant yra problemos. Psichologinės ir fizinės. Bet, atleiskite už klausimą, nuo kada svetimos sveikatos problemos yra nepažįstamų žmonių reikalas? Kas davė teisę reguliuoti kitam, praktiškai nepažįstamam žmogui, kiek ir ko jam valgyti? Ir nors pati visada tilpau į absoliučiai standartinio svorio rėmus, bet įtariu, jei išgirsčiau aiškinimų, kad dėl per didelio ar per mažo svorio kažkam nejauku mane regėti, turbūt pasiūlyčiau eiti taip toli, iš kur manęs nebebus matyti...

Ir tie dvigubi standartai, sprendžiant patylėti ar ne, egzistuoja ne tik tada, kai kalbama apie šlaunis – stambias ir su celiulitu ar kaulėtas. Vos pusantro metro ūgio panelės sutrauka niekas nevadina, o štai aukštos klausimus, ar nežaidžia krepšinio ir kaip jaučiasi negalėdamos avėti aukštakulnių, jau pavargo girdėti. Beveik niekas nedrįsta kritikuoti kasdien užkandžiaujančių riebiu maistu, o štai tie ir ypač tos, kurioms gražu raumeningesnis negu standartinis kūnas, kaltinami viskuo, pradedant tuštybe, baigiant nemoteriškumu. A dydžio krūtinės savininkę lenta pavadins tik visiškas chamas, bet jei liemenėlėje E dydžio turtas: "Gražūs akys" tampa fraze, kurią girdi kone kasdien. Vardyti taip galėčiau iki begalybės.

Aš suprantu, kad kiekvienas grožį suvokiame savaip. O pasaulis tuo ir nuostabus, kad kiekvienas jo gyventojas yra savitas ir išskirtinis. Tad gal suaugęs žmogus ir be patarimų iš pašalies nuspręs, ką jam įsidėti į lėkštę – salotų ar riebalais varvantį mėsainį su krūva bulvyčių? Būti kritikuojamam dėl kūno masės indekso ar jo formų, kai nieko pakeisti negali ar tiesiog nenori, nemalonu niekam. Nes poodinis riebalų sluoksnis ar jo nebuvimas šlykščių žodžių smūgių neamortizuoja. Ir apskritai, gal verčiau rūpintis tuo, kas to kūno viduje – ne skrandyje, o širdyje ir smegeninėje...