Šv. Liucija, Šviesos diena

Neišsižadėjo ji krikščionybės nei grasinama atiduoti į gėdos namus, nei deginama ugnimi, žudoma kalaviju. Iš šventosios legendos buvo sureikšminta tyrumo ir ugnies simbolika, taip reikalinga šio meto gamtos nykimo slegiamam žmogui.

Lietuvoje gruodžio viduryje naktys jau nebe tokios juodos, nes iškritęs pirmas sniegas jas prašviesino. Ir dar kas svarbu: nuo šios dienos vakarai nebeilgės – saulutė porą savaičių leisis vis tuo pačiu metu. Žinia, diena iki saulėgrįžos dar kiek sutrumpės, bet todėl, kad ji ryte  vis „pramiega“, pateka minute vėliau. O apskritai saulutė jau beveik pasiekė savo tekos kraštinę padėtį pietryčiuose. Dieną pakyla, pasak tarmiško žodžio, tik „per kačiargą“ ir greit nugrimzta mariosna. Pasakose ir sakmėse taip paaiškinama: saulę ten įkalina vandenų valdovas žaltys Žilvinas...

Kaimo žmonės šiuo metų laiku ilgėliau vakaroja namuose, knebinėdami kokius nesunkius smulkius darbelius. Senovėje – prie balanos, žvakės, aliejaus lemputės. Arba į krosnį įmetę smalingesnę, ilgiau ir šviesiau degančią kelmo nuoskilą – „ugnies mitulį“. Tikėtina, kad kitados šią dieną buvo atliekamos ugnies pagerbimo, o gal ir Saulės šaukimo apeigos; tai Šviesos diena. Juk iki šv. Kalėdų beliko dvylika dienų! Beje, tai ir tarpas tarp Julijaus ir Grigaliaus kalendorinių sistemų, koks jis buvo XIX šimtmetyje.

Šv. Liucijos švente džiaugiasi visos tautos, gyvenančios Baltijos jūros skalaujamose šalyse. O jos vardas kilęs iš lotyniškojo žodžio lux – „šviesa“. Viduramžių misterijose mergelė šviesiais drabužiais įnešdavo į menę šventinį pyragą, papuoštą dvylika mažų žvakelių. Labai mėgstama ši šventė ir šiandien Švedijoje – šiaurės krašte žiemos dienos dar trumpesnės. Ir visai nesvarbu, kad to krašto evangelikai liuteronai nepripažįsta šventųjų garbinimo. Ten ankstų rytą visas valdiškas bei privačias įstaigas aplanko Šviesos mergelė su palyda, kurią sudaro baltais ilgais rūbais ir bruknienojų vainikais pasidabinusios mergelės, nešinos uždegtomis žvakėmis, ir skrybėlėti vaikinai su šviečiančiomis žvaigždėmis rankose. Nuo šv. Liucijos dienos iki Kalėdų ant palangės švedai laiko dvi žvakides, turinčias po šešis lizdus; kas vakarą uždega vis viena žvakele daugiau. Nuo jų ir gatvėje tampa šviesiau...

Neraginu perimti kitų kraštų papročius, tiesiog džiaugiuosi tuo, kad kiekvienas kraštas turi savų įdomybių, o tautos nepamiršta iš laiko gelmių atėjusių tradicijų. Ir mes, uždegę žvakelę savo namuose, praskaidrintume ilgųjų naktų vakarą. Šviesos dienos žvakelės galėtų būti uždegamos ir mokyklose. Kasdien vis po vieną daugiau, taip sukuriant nepakartojamą švenčių laukimo nuotaiką. Per tas  likusias dvylika dienų iki didžiųjų žiemos švenčių vaikai galėtų savo rankelėmis pasigaminti Kalėdų eglutei puošmenų. Tebūnie jos sunarstytos iš šiaudelių, iškarpytos ar išlankstytos iš spalvoto popieriaus, suvertos iš kankorėžiukų. Savo rankų darbeliai – patys mieliausi. Be to, laikas ir sveikinimų atvirukus piešti, kalėdinių eilių bei dainelių pasimokyti. Tas šventės laukimas kartais įdomesnis, nei pati šventė...