- Asta Dykovienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Priprantame prie kasdienio mirties fakto. Net smurtinė žūtis retai besudrebina sielą. Gal mūsų protas šitaip ginasi nuo siaubingo suvokimo, kad taip galėjo nutikti ir mums ar mūsų artimiesiems, gal jautrumas ir atjauta atrofavosi kaip moderniesiems laikams neatsparus rudimentas?
Kas nutiko žmonėms, kurie žiūrėdami į kraujo dėmę gatvėje lieka abejingi? Dargi atsiranda tokių, kurie įsitikinę, kad tyčinio ar netyčinio nusikaltimo auka yra pati kalta.
Štai vidury dienos kažkoks smarkuolis partrenkė per pėsčiųjų perėją einantį docentą. Mirtinai. Pasiteisinimas – nemačiau. Vidurdienį? Buvo rūkas. Tikrai, ne. Pėsčiąjį užstojo kitas automobilis. Gatvė buvo tuščia, maža to, nėra stabdymo kelio žymių. Vis tiek esu nekaltas. Taip gynėsi garbų klaipėdietį vidury dienos mirtinai partrenkęs plungiškis.
Pasiteisinimo savo užtemusios sielos užkaboriuose veikiausiai mėgina ieškoti ir pakaunėje žurnalistę nužudęs banditas. Muziko Tomo Dobrovolskio budeliams patiems argumentų savo žiaurumui paaiškinti, regis, nepakaks, jie telkia galingų advokatų gvardiją.
Juk ne taip lengva bus įrodyti, kad gatvėje jie linksmai šoko tvistą, o ne kojomis trypė gulintį mirtinai sužeistą žmogų. Taip urviniai žmonės medžioklėje puldavo laukinį žvėrį, kol jį pribaigdavo. Juos bent pateisinti galima: buvo alkani. O šitie?
Šitie gyvena šalyje, kurioje nėra mirties bausmės ir pagrindiniame šalies įstatyme teisė į gyvybę yra pirmoje vietoje. Tačiau akivaizdu – ji niekinė.
Ne veltui senosios civilizacijos kūrė įstatymus, kuriais bent jau laisvųjų žmonių gyvybė buvo pripažinta vertybe. Senovės Romoje nužudymas buvo vienas sunkiausių nusikaltimų, už kurį grėsė nukryžiavimas arba atidavimas sudraskyti laukiniams žvėrims, dargi aukos giminaičiai turėjo teisę užmušti žudiką.
Be to, žmogžudžiai buvo sudeginami gyvi, geriausiu atveju – ištremiami. Taip Romoje mėginta įtvirtinti teisę į gyvybę ir pažaboti nusikaltėlių savivalę. Šiais laikais švelniai humaniški įstatymai trumpo proto ir atgrasios sielos padarams atriša rankas, o tai tolygu sugrįžimui į urvų epochą.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Strateginė migla
Agresija prieš kaimynus, tarptautinės teisės ignoravimu Maskva išvadavo Vakarų sąjungininkus nuo vidinio poreikio laikytis tam tikro komunikacijos etiketo. Auklėjimas laisvojo pasaulio atstovams trukdo nusileisti iki Rusijos nebeprezidento D...
-
E. Lucasas: pavėluotas JAV pagalbos paketas Ukrainai turėtų išsklaidyti niūrią nuotaiką
Skleidžiasi pavasaris. Nusilpę Ukrainos gynėjai gaus dalį jiems reikalingos amunicijos. Nukentėję Ukrainos miestai turėtų gauti daugiau oro gynybos priemonių. JAV politinė sistema pagaliau, vėluodama pusę metų, pasiekė rezultatą, kurio norėjo d...
-
Willkommen in Litauen18
Vos Vyriausybė ir „Rheinmetall“ pasirašė ketinimų protokolą dėl amunicijos gamyklos Lietuvoje, jau tą pačią dieną ėmė tyliai mutuoti nepasitenkinimo erzelis. Kadangi gamyklą planuojama statyti ant Sveikatos mokslų universiteto v...
-
Kur eina karavanas?16
Dar neišsivadėjo keturių komunarų aura Ramybės parke – jau iš peties triūsia naujo paminklo statytojai. Nors sakoma, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, kauniečiai išdrįso: ne visi entuziastingai sutinka verslininko i...
-
Autoritarinis populizmas: kur slypi pavojai?11
1950-aisiais parama populistinėms jėgoms svyravo ties 10 proc., 2023 m. išaugo beveik iki 27 proc., rodo švedų analitinio centro TIMBRO ir Europos laisvosios rinkos analitinių centrų tinklo EPICENTER parengtas Autoritarinio populizmo indeksa...
-
Ar prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba nieko nebereiškia?5
Lietuvą pasiekė puiki žinia – Vokietijos gynybos pramonės gigantas ,,Rheinmetall AG‘‘ planuoja statyti Lietuvoje amunicijos gamyklą. Tai ne tik geros ir ilgalaikės darbo vietos viename iš Lietuvos regionų, Lietuvos eksporto didi...
-
Žiurkėnas mumyse8
Reikia saugoti savo kailiuką, nes gyvename kosminės įtampos laikais. Todėl svarbu ne gynyba, o mityba. Visavertė. Tokia yra mūsų, žiurkėnų, ambicija. Misime iki susivėmimo ir gal išvengsime susinaikinimo. ...
-
Po Sibirą – be vadovo3
Įpusėjus 1911-ųjų vasarai, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) persikėlė į Vologdos miestą, mat caro valdžia jam čia leido pagyventi porą mėnesių. Vologdoje jis trumpam buvo užmezgęs romaną su paaugle Pelagėja Onufr...
-
Kur dingo rinkimų kampanija?9
Gerai kažkas pastebėjo, kad pas mus nevyksta jokia rinkimų į šalies prezidentus kampanija. Praėjusią savaitę jau buvo paskelbti visi oficialūs kandidatai, tarp kurių yra milijonierių, tačiau nematyti nei plakatų, nei skelbimų su vieš...
-
Ugnis ir vanduo1
Pastarąsias dienas pasaulyje kažkaip nevaldomai įsišėlo ugnis ir vanduo – dvi iš keturių stichijų ar pradinių elementų, sukūrusių Žemę ir sudarančių jos egzistencijos pagrindą. Bent jau taip mąstyta Antikoje. ...