Slogus B. Obamos palikimas

Dabar Amerika yra silpnesnė negu buvo, o jos varžovai ir priešininkai sustiprėjo. Pakeisti šią padėtį visiškai įmanoma, bet tam reikalingi stipresni aljansai. Tuo tarpu per aštuonerius B. Obamos administracijos darbo metus Amerikos ryšiai su draugiškomis šalimis sustiprėjo.

Negalima sakyti, kad viskas buvo blogai. Sutartis dėl Irano branduolinės programos, nepaisant visų jos trūkumų, leido atidėti atrodžiusį neišvengiamą karinį smūgį šios šalies pajėgumams, sudarantiems galimybes pasigaminti branduolinių ginklų. Santykių su Kuba atšilimas užbaigė beveik šešis dešimtmečius trukusią izoliaciją ir konfrontaciją, aiškiai nepadėjusią nuversti komunistinio režimo. Galbūt kitoks metodas veiks geriau.

Europoje B. Obama naudojosi savo milžinišku populiarumu, kad įtikintų skeptiškai nusiteikusią Vokietiją, jog NATO turėtų pradėti taikytis su mintimi, kad Rusijos karinė grėsmė egzistuoja ir kad reikia parengti riboto masto išankstinius Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planus. Esant dabartinei politinei atmosferai tai gali atrodyti stulbinama, bet pirmuosius penkerius šių šalių narystės NATO metus šių planų nebuvo. Rusija buvo oficialiai įvardyta drauge, ir niekas negalvojo apie jokį galimą konfliktą.

Kad ir kokių buvo pasiekta sėkmių, kita šios sąskaitų knygos pusė šviečia raudona spalva. Piktinančios saugumo spragos namuose pakenkė sąjungininkų interesams. Edwardas Snowdenas į Maskvą išvežė ne tik NSA (JAV Nacionalinio saugumo agentūros), bet ir daugelį Didžiosios Britanijos GCHQ (elektroninės žvalgybos agentūros) paslapčių.

Kinijos programišių įsilaužimas į JAV Personalo vadybos biurą – prastai saugomą administracinį užkaborį – sukėlė pavojų 20 mln. Amerikos federalinių institucijų darbuotojų asmeniniams duomenims. Ši ataka taip pat gali paveikti daug Britanijos ir kitų šalių pareigūnų, turinčių Amerikos saugumo leidimus. Kinų (ir rusų) šnipų gaudytojai dabar galės nusitaikyti į ištisą Vakarų žvalgybos pareigūnų kartą.

Užsienyje Amerika smarkiai atsiribojo nuo Artimųjų Rytų ir Afganistano reikalų, taip pat klaidingai suprato Rusijos ir Kinijos keliamą grėsmę. „Atsigręžimas“ į Aziją buvo itin prastai apgalvotas žingsnis. Sąjungininkai Azijoje buvo nusivylę esmingų dalykų stygiumi, o europiečiai – nuliūdinti žingsnio, suvokto kaip akibrokštas.

Svarbiausia, ko ši administracija nesugebėjo įvertinti, – kad Amerikos galia pagrįsta aljansais. Jokia šalis per visą istoriją neturėjo tokios gausybės sąjungininkų. Tiesa, kad jie gali būti siutinančiai nepasiturintys, nenuoseklūs arba sukeliantys nemalonumų. Vis dėlto jeigu jais nesirūpinama ir jie nemaitinami, jie tampa dar blogesni. Pernelyg dažnai B. Obamos administracija į savo sąjungas žvelgė per klaidinančią prizmę: vertino jas kaip sandorius, o ne gilius ir tvarius ištikimybe pagrįstus ryšius.